Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

19. Dalis

Vos tik Heidas parvežė mane į namus, nuskubėjau į savo kambarį ir numetusi ant žemės kuprinę nuvirtau ant lovos. Buvau pamiršusi kaip pirmos savaitės sugebėdavo mane emociškai nuvarginti. Būčiau galėjusi užmigti, jeigu ne atsidariusios durys. Net nereikėjo pakelti galvos jog žinočiau kas įsiveržė į mano  asmeninę erdvę.
- Galėsi ilsėtis kai padarysi namų darbus ir pasitreniruosime.
- Duok man valanda, - paprašiau, bet tuomet pajutau jo tvirtas rankas ant savo kūno ir buvau greitai pastatyta ant kojų. – Galėjau atsistoti ir be tavęs.
- Abejoju, sėskis. – jis atitraukė man kėdę, bet aš tik pavarčiau akis. – Namų darbai.
- Nėra, juk tik pirma diena, - susmukau ant kėdės, o Heidas ištraukė mano telefoną.
Kilstelėjusi antakius stebėjau vaikiną ir svarsčiau ką jis sugalvojo. Juk jis lengvai galėjo peržvelgti mano prisiminimus ir ištraukti tai iš mano galvos. Tiesiog taip paprastai, bet jis prie manęs net neprisilieti.
Šviesiaplaukis naršė mano telefone kol galiausiai prikišo prie ausies ir aš sulaikiusi kvėpavimą laukiau. Kam po galais jis skambina su mano mobiliu?
- Labas Andže, - šyptelėjo jis mesdamas žvilgsnį į mane ir aš suspaudusi lūpas išplėčiau akis. – Mudu dar nespėjome susipažinti, aš Heidas, bet esu įsitikinęs jog apie mane jau girdėjai. – prakeiktas vampyras, jis skambino mano geriausiai draugei. – Aš tik norėjau pasiteirauti kas jums šiandien buvo užduota namų darbų. – akimirką patylėjęs jis palinko prie manęs. – Ačiū, tikrai padėjai, iki.
- Negaliu patikėti, - ištraukiau telefoną iš jo rankų ir piktai dėbtelėjau į Heidą. – Kurių galų?
- Mieliau būtum leidusi knaisiotis po tavo galvą? – kilstelėjo antakį jis ir aš papurčiau galvą. – Pradėk.
Išsitraukiau knygas ir atsiverčiau matematika. Nekenčiau jos ir neturėjau supratimo nuo ko pradėti. Andžė galėjo pameluoti ir pasakyti jog mums nieko neuždavė, tačiau iš jos buvo prasta melagė. Nujaučiau jog rytoj ji užvers mane naujais klausimais.
Praėjo penkiolika minučių, bet aš nepasistūmėjau į priekį. Tik pribraukiau savo sąsiuvinį bandydama išspręsti pirmą uždavinį. Blogiausia jog šalia manęs sėdėjo Heidas ir blaškė. Jis nekalbėjo, net atrodė jog vaikinas nekvėpuoja, tačiau vien tas faktas jog jis buvo šalia mane blaškė.
Jis buvo vampyras ir aš jo tikrai nebijojau, nors nujaučiau jog turėčiau. Jis nebuvo paprastas vampyras kaip kiti. Jis buvo greitesnis, stipresnis ir galėjo lengvai mane nužudyti. Tai kad jis žaidė su manimi turėjo kažką reikšti, tikriausiai karalienė turėjo kur kas daugiau įtakos nei aš galėjau pagalvoti.
- Tu žiūri į skaičius lyg norėtum juos nužudyti, - tarstelėjo jis ištraukdamas tušinuką iš  mano pirštų. – Pradėk nuo šito, tada padaugink šiuos ir galėsi judėti tolyn. Juk turi pavyzdį, - jis pabraukė vieną iš uždavinių kuriuos nusirašiau klasėje.
Norėjau ginčytis, bet galiausiai nusprendžiau užsičiaupti ir padaryti kaip jis sakė. Po akimirkos uždavinys buvo išspręstas, tačiau Heidas jį nubraukė ir aš įsikandau į lūpą. Jis perrašė iš naujo ir liepė man išspręsti vėl. Po ketvirto karto sugebėjau gauti teisingą atsakymą, bet tai buvo tik vienas uždavinys.
Kol išsprendžiau visą lapą namų darbų praėjo pusantros valandos. Dar turėjau parašyti anglų kalbos rašinį su tam tikrais duotais raktiniais žodžiais. Kadangi vaizduote nesiskundžiau šią užduotį baigiau per penkiolika minučių ir šiai dienai buvo viskas. Istorija ir muzika buvo vienintelės pamokos kurias mudvi su Andže praleidome, todėl nė nenutuokiau ar buvo kažkas užduota. Vargu, istorijos mokytoja darydavo testus iš penkių pamokų, todėl tik reikėjo perskaityti pirmą temą ir rytoj nuo ko nors nusirašyti svarbias datas bei įvykius. O muzika, per ją paprastai nieko neveikdavome nes mokytojas skrajodavo kitame pasaulyje.
Kai baigiau vos spėjau atsistoti kai Heidas mane puolė ir parvertė ant žemės. Po sekundės jis pastatė mane ant kojų ir ištiesė peilį. Stipriai suspaudžiau ašmenų rankeną ir suspaudusi lūpas piktai dėbtelėjau į jį. Aš nebuvau pasiruošusi, vilkėjau ne pačius patogiausius drabužius treniruotei ir jis tą žinojo.
- Neketini man leisti persirengti? – giliai įkvėpusi pasukau galvą ir Heidas vyptelėjo.
- Kai susidursi su kitu vampyru manai jis tau leis persirengti patogiais drabužiais?
- Kalbame ne apie tai!
- Turi mokėti apsiginti nesvarbu ką vilki ir kokioje situacijoje esi, ar supranti?
Suspaudžiau ašmenis ir puoliau. Heidas lengvai atmušė kiekviena mano smūgį, jis judėjo kiek greičiau nei žmogus, nes kitu atveju net neturėčiau jokių šansų prieš jį. Tačiau kai jis puldavo aš galiausiai visada atsidurdavau ant žemės. Kiekvieną kartą jis be gailesčio mane pargriaudavo ir aš su kiekvienu pralaimėjimu troškau jam suvaryti tą peilį į jo krūtinę.
Mano kvėpavimas buvo sunkus, bandžiau susikoncentruoti į jo judesius, bet vos pajudėjus jis jau žinodavo mano veiksmus. Galiausiai vėl atsidūriau ant nugaros, o jis palinko virš manęs. Heidas manęs nespaudė, net nesilietė prie mano kūno. Jaučiau kaip stipriai trankosi širdis, o kūnas dega nuo sunkios treniruotės kuri dar net nesibaigė.
Heidas palinko į priekį ir aš akimirksniu pasukau galva į šoną tam, kad nereikėtų žiūrėti į jo mėlynas akis. Jos buvo vienos gražiausių kurias teko matyti, bet jeigu dabar būčiau žvelgusi į jį būčiau pamiršusi viską aplinkui.
Užmerkiau akis kai pajutau jo nosies galiuką brūkštelint per mano kaklą. Stipriai suspaudžiau lūpas ir atrodė jog sulysiu į grindis. Mano širdis taip stipriai trankėsi krūtinėje jog man pasidarė silpna. Pati nesuvokiau kas darosi ir kodėl jo toks menkas prisilietimas verčia mano kūną taip reaguoti. Tai blogai ar gerai? O gal nei viena nei kita? Jis vampyras, jis geria kraują, ir dabar jis... ką jis darys?
- Niekada neatsuk vampyrui savo kaklo. – sušnabždėjo jis ir aš atmerkiau savo akis.
- Net ir tau? – išsprūdo žodžiai dar net nespėjus gerai jų apgalvoti.
- Labiausiai man.
- Pats sakei jog mano kraujas siaubingas, - kilstelėjau antakį ir nebegalėjau atitraukti savo akių nuo jo. Kodėl jos turi būti tokios gražios? Du ledo kristalai kurie keistai atsispindėjo nuo šviesos.
- Aš vampyras.
- Žinau.
- Todėl niekada daugiau neatsuk savo kaklo.
Jis atsitraukė nuo manęs greičiau nei spėjau sumirksėti. Kai pakėliau galvą kambaryje buvau viena, o nustatytas dviejų valandų laikmatis pradėjo pypsėti pranešdamas jog treniruotė baigta. Giliai įkvėpusi pastvėriau drabužius ir nužingsniavau į dušą.
Dabar man reikėjo šalto dušo, bet nujaučiau, kad net minutės nebūčiau galėjusi ištverti. Ką aš darau? Kodėl negaliu nustoti galvoti apie tai koks jis patrauklus? Taip jis tikrai buvo gerai sudėtas, jo šviesūs plaukai buvo trumpi, o mėlynos akys vertė mane nustoti kvėpuoti. Bet jis buvo vampyras ir velniai žino koks senas. Jam gal keli šimtai metų, gal net daugiau. Man tikriausiai visai susisuko galva, po to ką teko ištverti tai būtų savaime aišku. O ir Heidas akivaizdžiai nesidžiaugia būdamas šalia manęs. Juk jam tenka ne tik mane treniruoti, bet ir vežioti į mokyklą ir iš jos, ir dar pasirūpinti jog padaryčiau namų darbus. Jis tikriausiai to siaubingai nekenčia. Aš nekęsčiau jeigu būčiau jo vietoje ir turėčiau dirbti aukle.
Apsirengusi persibraukiau šukomis per savo plaukus ir pajutau kokia išalkusi esu. Per pietus nesugebėjau nieko suvalgyti, nes Andžė nepraleido progos manęs iškamantinėti ką nuveikiau per savaite iki prasidedant mokslams. Tą akimirką nesijaučiau išalkusi, bet dabar tiesiog jaučiau jog mano skrandis tuoj pradės valgyti pats save.
Patraukiau tiesiai į virtuvę kuri buvo didelė ir erdvi. Nebuvo ko stebėtis kai gyvenau tokiose didžiuliuose namuose. Čia sukiojosi trys merginos kurios valė ir ruošė maistą. Pamačiusios mane iš karto nusišypsojo ir toliau pradėjo darbuotis. Čia buvo ir vienas virėjas. Vyrui turėjo būti virš keturiasdešimt metų.
- Panele, vakarienė už dviejų valandų, - šyptelėjo šviesiaplaukė mergina kuri vilkėjo tamsius drabužius ir baltą prijuostę.
- Gal galėčiau gauti kavos? Ir pyrago? Aš nevalgiau pietų, - jaučiausi keistai teisindamasi, bet mergina linktelėjo.
Kai gavau pyragą ir kavos, nuėjau atsisėsti į svetainę. Tačiau išvydusi blondinę vampyre visa mano nuotaika akimirksniu pasikeitė. Ji piktai nuvėrė mane ir atsistojusi lėtai prisiartino. Suspaudžiau šakutę ketindama bet kurią akimirką suvaryti ją į merginos kaklą. Ji manęs nemėgo ir tą galėjau pasakyti vien žvelgiant į jos persikreipusį veidą. Ji mielai būtų suleidusi savo dantis man į kaklą, deja to niekada nebus.
Kloja atsistojo vos už dviejų metrų nuo manęs ir atsargiai nuvėrė. Nedrįsau atsisėsti, tik ne tada kai esu apsupta net trijų vampyrų. Jie gal ir neketino manęs liesti, bet aš neketinau rizikuoti.
- Vis svarstau kuo tavo kraujas toks stebuklingas jog visiems tavęs taip reikia. – ji nuvėrė savo lakuotus nagus, o aš vyptelėjusi žengiau šalia jos.
- Kažkas užgavo tavo jausmus? – iš mano lūpų prasprūdo šypsena ir šviesiaplaukė primerkė savo akis. – Gal pati paragauk, - pasiūliau atlošdama kaklą. – Žinoma jeigu sugebėsi mane paliesti.
- Manai neįveiksiu mergiotės? – nusijuokė ji sumažindama tar mūsų esantį atstumą.
- Aš žinau, kad neįveiksi.
- Tu, - sušnypštė ji man į veidą ir akimirksniu atsitraukė.
- Kloja, tave kviečia Gabis, - ištarė balsas už manęs ir šviesiaplaukė suspaudusi lūpas atsitraukė ir akimirksniu pradingo. – Ji visada yra kalė, - burbtelėjo tamsiaplaukė susmukdama ant kedės.
Akimirką žvelgiau į tamsiaplaukę bandydama prisiminti jos vardą. Amira, regis toks buvo jos vardas. Ji žvelgė į mane ir nusišypsojusi metė žvilgsnį į mano pyragą.
- Pasidalinsi?
- Žinoma? – atsisėdusi ištiesiau jai šakutę ir ji padalijusi pyragą į dvi dalis atidavė man šakutę, o savo dalį paėmė pirštais ir susikišo viską į burną.
- Kaip sekėsi mokykloje? Lankiau ją prieš... tiesa pasakius net nepamenu tad spėju jeigu pradėčiau ją lankyti iš naujo būčiau siaubingai prasta mokinė. – nusijuokusi ji nusivalė kremą nuo pirštų ir prisitraukė vieną koją prie savo krūtinės.
- Mieliau treniruočiausi nei lankyčiau mokyklą. – prisipažinau atsigerdama kavos. – Regis blondinė mielai suleistų savo dantis į mane.
- Kloja tau pavydi dėl Heido, - kilstelėjau antakius negalėdama patikėti jog ji tai pasakė. – Paprastai Heidas su niekuo nebendrauja, vargiai iš jo ištrauksi kelis sakinius. Būna dienų kai jis mielai kalba apie bet ką, tačiau tokių dienų tikrai nėra daug, o Kloja, - ji gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą. – Ji jau seniai bando atkreipti jo dėmesį ir pavydi tau, nes tu su juo praleidi didžiąją laiko dalį.
- Patikėk, Heidui tai irgi nepatinka tad nematau reikalo kodėl jai reikia pavydėti.
- Tu jam patinki, - šyptelėjo ji ir aš papurčiau galvą. – Jis turėjo tave tik pristatyti karalienei, bet jis pats pasisiūlė tave treniruoti.
Įsidėjau dar vieną kąsnį į burną ir lėtai mėgavausi saldžiu pyrago skoniu. Jau kurį laiką svarsčiau kodėl Heidas su manimi trainiojasi, bet visada maniau jog už to slypi Tatijana.
- Karalienė nebūtų galėjusi jo priversti nieko daryti. Jis galėdavo bet kada išvykti ir net ji nebūtų sugebėjusi jo sulaikyti, bet Heidas čia. Jis su tavimi kalbasi, treniruoja ir vežioja į mokyklą. Gali sakyti ką nori, bet jam tu patinki, arba primeni žmonių merginą kuri jo gyvenime buvo prieš septyniasdešimt metų, gal šimta, nesu tikra dabar.
- Kokia merginą? – suspaudžiau puodelį ir nuvėriau tamsiaplaukę.
- Regis jos vardas buvo Alesandra, ar kažkas panašaus. – gūžtelėjo pečiais ji ir iš karto atsistojo. – Man buvo smagu su gavimi pasikalbėti, Eidena, bet man jau laikas. – jos veidą papuošė tokia paprasta ir tuo pačiu šilta šypsena jog akimirką pamiršau, kad ji vampyrė. – Siūlyčiau pasisaugoti Klojos, ji gali būti klastinga.
Linktelėjau ir jai pradingusi grįžau į savo kambarį ir nuvirtusi ant lovos parašiau Andžei. Mergina nieko nelaukdama man paskambino reikalaudama jog papasakočiau viską ką nuveikiau per tas kelias valandas ir aš galiausiai papasakojau. Vis tiek nieko geresnio neveikiau, ir nors troškau ištrūkti, vargu ar Heidas būtų labai patenkintas šiandien mano draugija.