Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

36. Dalis

Heidas pasirodė po kelių minučių. Mergaitė vis dar buvo įsikibusi į mane ir nenorėjo paleisti. Ji drebėjo, todėl aš nusivilkusi uždėjau ant jos pačių savo striukę. Ji buvo tokia išsigandusi jog man prireikė dvidešimt minučių jog įtikinčia ją, kad niekas neketina jos skriausti.
Šviesiaplaukis kantriai laukė kol mergaitė nusiramins. Nežinojau ką jis ketina daryti, bet neketinau vaiko čia palikti. Jos tėvus nužudė, jai tikriausiai buvo didžiulis šokas. O dabar žvelgiant į ją, ji atrodė kur kas jaunesnė nei tikriausiai yra iš tiesų.
- Kuo tu vardu? – pabandžiau vėl ją prakalbinti.
- Izė, - sušnabždėjo ji nepatikliai mesdama žvilgsnį į Heidą. – Izabelė.
- Gerai, Izabele. – šyptelėjus paglosčiau jos skruostą. – Čia mano draugas Heidas, jis tavęs nenuskriaus, bet jam reikia pažiūrėti kas nutiko. – mergaitės akys išsiplėtė ir ji akimirksniu papurtė galvą. – Pažadu jog tau neskaudės, jis tik palies tavo galvą ir viskas.
Mergaitė pažvelgė į mane ir suspaudusi lūpas linktelėjo. Heidas lėtai prisiartino ir man atsitraukus jis uždėjo savo rankas mergaitei ant smilkinių. Jis buvo švelnus, nuo jo šypsenos Izės kūnas atsipalaidavo ir ji įsistebeilijo į mėlynakį.
Praėjo viso labo kelios sekundės ir Heidas nuleido savo rankas. Mergaitė vis dar keistai žiūrėjo į jį, o tuomet atsisuko į mane. Paėmiau jos ranką ir spustelėjusi šyptelėjau.
- Ji nebeturi tėvų, - sušnabždėjo jis pasilenkdamas prie manęs. – Negalime jos palikti gatvėje. Nuvešiu ją į prieglaudą, ten ją pasirūpins.
Žinojau, jog prieglaudoje jai bus geriau nei gatvėje. Tačiau pažvelgus į Izės akis nenorėjau jos ten palikti. Jai teko išgyventi tiek daug, ji tik vaikas ir nenusipelnė viso to.
- Ji to nenusipelnė, - tarstelėjau nenusukdama akių nuo Izės.
- Eiden, juk nemąstai jos pasiimti?
Mergaitės akys nukrypo į mane ir aš suspaudžiau lūpas. Aš vargiai galėjau pasirūpinti savimi pati, ir tikrai netroškau jos kartu temptis į namą pilną vampyrų.
- Parvežk mane į tėvų namus, - paprašiau ir vaikinas papurtė galvą. – Prašau, jie galės ją pasirūpinti. Esu tikra jog mama ją priims, o atsižvelgiant į tai kas nutiks po kelių dienų bus geriau jeigu jie nebus vieni.
- Tu nemirsi, - galėjau prisiekti jog jo akys patamsėjo, bet man mirktelėjus jos vėl buvo ryškiai mėlynos.
- Mes nežinom kas gali nutikti.
Suspaudžiau mergaitės ranką ir pradėjau ją tempti toliau nuo šios vietos. Heidas galėjo daryti tai ko jo prašiau arba palikti mane vieną. Buvau tikra jog Mira būtų mane nuvežusi į namus. Tačiau po kelių akimirkų šviesiaplaukis jau ėjo šalia manęs.
Atsisėdau į galą su Ize, ir bandžiau ją kalbinti, bet mergaitė buvo pernelyg išsigandusi jog kalbėtų. Kol važiavome iki mano namų, Heidas trumpai papasakojo ką matė. Mergaitė gatvėje praleido du mėnesius. Ir svarbiausia artimieji jos net nepasigedo, arba manė jog ji taip pat negyva. Kadangi Izabelė nematė jos šeimą užpuolusio vampyro, nieko negalėjome padaryti, bet Heidas pažadėjo per kelias dienas patikrinti kuo daugiau vampyrų. Tačiau jis leido suprasti, jeigu vampyras nužudęs mergaitės šeimą nepažeidė taisyklių jis nieko negalės padaryti. Jis gal ir ne, bet tik ne aš.
Gal ir nebuvau tikra medžiotoja, bet buvau pajėgi nužudyti vampyrą. Ir neketinau leisti tai padugnei šlaistytis gatvėmis kai išskerdė visiškai nekaltus žmones ir paliko mažą vaiką be tėvų.
Kai įvažiavome į kiemą pažvelgiau į mergaitę ir pažadėjau jai jog mano tėvai ją pasirūpins. Heidui ši mintis vis dar nepatiko, bet aš neketinau palikti mergaitės toje prieglaudoje.
Nuspaudžiau durų skambutį ir pradėjau laukti. Nors tėvai ir sakė jog man to nereikia, bet nenorėjau jų išgąsdinti puse dvyliktos nakties.
Palaukusi kelias minutes išgirdau kaip atsirakina durys ir išvydusi tėtį nusišypsojau. Lengviau atsidusęs jis plačiai atvėrė duris įleisdamas mus į vidų.
Visai netrukus apsimiegojusi pasirodė mama. Pirmiausia norėjau jog mergaitė nusipraustų ir persirengtų švariais drabužiais todėl palikau Heidą papasakoti kas nutiko, o pati nusitempiau Ize į vonios kambarį.
Palikusi ją nusiprausti nubėgau į kambarį paimti drabužių. Radau savo senus šortus ir ilgą šiltą megztinį. Kol kas to turėjo užtekti. Rytoj po pamokų ketinau užlėkti į parduotuvę ir jai nupirkti jos dydžio drabužius.
Kai grįžau į vonią, mergaitė jau stovėjo apsijuosusi baltu rankšluosčiu ir drebėdama pažvelgė į mane. Ištiesiau jai drabužius ir padėjau jai apsirengti. Daviau savo ilgas kojines kurios siekė jai iki pat šlaunų ir šyptelėjusi nusausinau jos varvančius plaukus.
Visą tą laiką ji tylėjo, ir kai baigėme ji įsistvėrė į mano ranką ir šyptelėjusi spustelėjo. Nusivedžiau ją žemyn į svetainę. Mama jau buvo padariusi arbatos ir paruošusi sumuštinių. Nujaučiau jog Heidas jau spėjo viską papasakoti ir aš vyliausi jog jie sutiks kurį laiką priglausti mergaitę.
- Izabele, - mama priklaupė prie mergaitės ir ištiesė puodelį su arbata. – Tu kurį laiką pabūsi su mumis, gerai?
Mergaitė pažvelgė į mane ir man šyptelėjusi ji linktelėjo.
- Ji turi tetą Anglijoje, - prabilo Heidas. – Pabandysiu surasti kokios nors informacijos.
- Teta Ali, nemėgsta mamos, - prabilo Izė. – Kai paskutinį kartą ji buvo, mama verkė. Ji sakė jog teta iš jos viską atėmė, nenoriu pas ją, - papurtė galva ji ir mano mama paglostė jos galvą.
- Nenoriu jos palikti prieglaudoje, - pažvelgiau į tėtį ir jis pritardamas man linktelėjo.
- Galiu sutvarkyti įvaikinimo dokumentus, bet turėsiu iškviesti socialinius darbuotojus.
- Ar gali būti jog jie pasiims ją? – nieko apie tai neišmaniau, bet vyliausi jog tėtis žino ką daro.
- Ji gyveno gatvėje, neturi artimųjų, o aš uždirbu pakankamai jog išlaikyčiau savo vaikus. 
Man užspaudė gerklę. Jis vis dar laikė mane savo dukra ir aš buvau jam dėkinga už viską ką dėl manęs padarė.
Tėtis pažadėjo jog viską sutvarkys ir Izė galės gyventi pas juos ir turėti normalų gyvenimą. Taip pat mama nusprendė jog pats laikas sutvarkyti Dorijos kambarį ir jį išvalyti. O kol kas Izabelė galėjo miegoti mano kambaryje.
Kai palikau tėvus jau buvo puse dviejų. Heidas vis dar turėjo darbo, o man reikėjo grįžti į lovą jog rytoj nepramiegočiau. Tačiau aš nenorėjau miego ir tuo labiau likti viena.
- Žinai taisykles, - atsiduso jis. – Gali būti su manimi iki pirmos valandos, o dabar jau po pirmos.
- Manai viskas bus gerai? – ignoruodama jį pažvelgiau pro langą.
- Tavo tėvai geri žmonės, Eiden. Manau mergaitei bus saugiausia su jais.
Giliai įkvėpusi atsidusau. Heidas sustojo prie miško vedančio į Tatijanos namus ir išjungęs variklį pažvelgė į mane. Jo pirštai palietė mano ranką ir aš pajutusi šilumą suspaudžiau lūpas. Tikriausiai dabar pats netinkamiausias laikas, bet vos po dviejų dienų mano gyvenimas pasikeis. Jaučiau tą.
Atsisegusi saugos diržą atsidūriau ant jo kelių ir sukišau savo pirštus į jo plaukus. Palinkau į priekį ir mudviejų nosies galiukai susilietė. Norėjau jį pabučiuoti, norėjau pajusto jo lūpas ant savo kūno, ant kaklo. Troškau, jog jam nereikėtų valdytis, nes tuomet viskas būtų taip paprasta.
- Aš noriu tavęs, - sušnabždėjau iškvėpdama orą į jo ausį.
- Žinau, - jo rankos nuslydo ant mano klubų ir aš atmerkiau akis. – Aš noriu to paties.
- Bet.
- Bet, - atsiduso jis. – Aš tave sužeisiu. Nenoriu tavęs užgauti, - jo lūpos vos prisilietė prie manųjų ir aš pajutau kaip karštis pradeda veržtis iš mano kūno.
Prispaudžiau savo lūpas prie jo. Po akimirkos mano liežuvis jau pynėsi su jo, o mano rankos braukė per apnuogintą jo krūtinę. Jo kūnas buvo toks tvirtas, tie raumenys, jo tvirtos rankos kurios palindo po mano palaidine. Atsiplėšusi nuo jo išleidau atodūsį ir išriečiau nugarą. Šis žaidimas mane žudė, norėjau pajusti jį savyje, norėjau turėti tokia galimybę, bet Heidas neketino peržengti ribos.
Jo lūpos nuslydo ant mano kaklo, pajutau kaip mano nugara atsiremia į vairą ir aš mėgaudamasi jo prisilietimais degiau. Mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog akimirką sunerimau jog ji gali išlėkti. Jo akys mane hipnotizavo ir jis pagaliau nustojo slėpti savo dantis. Manęs tai negąsdino. Aš nebijojau jog jis gali netyčia man įkąsti. Aš net mielai būčiau tam leidusi įvykti.
- Tu tokia graži, - sušnabždėjo jis užspausdamas mano lūpas. Mano rankos nuslydo ant jo džinsų  sagos ir kai jau norėjau atsegti, Heido rankos suspaudė manąsias. – Žinai taisykles, - giliai alsuodamas jis iškėlė mano rankas ir aš stipriai suspaudžiau lūpas. Nusivylimas atsispindėjo mano veide. – Tau reikia į lovą.
- Su tavimi? – vyptelėjau ir Heidas paleidęs mano rankas persibraukė per savo veidą.
- Su tavimi nors ir į pasaulio kraštą, bet jeigu pasiliksiu tavo lovoje bijau jog nenulaikysi savo rankų.
- Bijai jog pasinaudosiu tavimi? – iš mano lūpų prasiveržė juokas. – Jeigu tave surakinčiau grandinėmis juk neištrūktum?
- Ketini mane surakinti? – kilstelėjo antakius jis ir aš šyptelėjusi pradėjau mąstyti apie tokia galimybę. – Bijau jog grandinės manęs neišlaikys.
- Buvo verta paklausti.
Heidas suspaudė mano galvą ir prisitraukęs karštai pabučiavo. Kai jau norėjau apkabinti jo kaklą, šviesiaplaukis mane atitraukė nustumdamas ant sėdynės. Žinojau jog šiam vakarui jau baigėm. Nors ir kaip troškau ginčytis vargu ar būčiau ką nors pakeitusi.
Vaikinas parvežė mane namo ir aš grįžusi į kambarį nuvirtau ant lovos. Liko tik dvi dienos iki pobūvio. Dvi dienos kai turėsiu nužudyti princą.