Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

5. Dalis

Pradėjau skaičiuoti dienas. Jeigu tiksliai apskaičiavau tai čia praleidau apie dvidešimt keturias dienas, plius minus. Neturėjau rašiklio, todėl plėšiau žurnalo lapus ir skaičiavau kaip dienas. Niekas neatėjo manęs gelbėti, nebuvo jokių ženklų, jokių kalbų apie medžiotojus. Jie paliko mane čia numirti.

Viltis, jog dėdė ateis manęs gelbėti sutrupėjo. Jis neateis, o tai buvo skaudžiausia. Bet ko aš tikėjausi? Jis būtų be jokio gailesčio nužudęs Dorija. Jis būtų nužudęs ir mane jeigu aš būčiau vampyrė.

Man skaudėjo, ir tas skausmas tik gilėjo. Jie paliko mane čia numirti todėl pati turėjau gelbėtis ir vienintelis mano šansas buvo Džekas.
Mudu su vaikinu kiekvieną dieną praleisdavome po daugiau nei aštuonias valandas. Nebuvau tikra jog būtent tiek, nes čia nebuvo jokio laikrodžio, bet bandžiau spėti pagal saulę. Mudu susiglaudę kalbėdavomės apie Andže, mokyklos laikus ir taip kaip ankščiau leisdavome vasaras. Prisiminime visus tuos nuostabius laikus kai dar viskas buvo taip paprasta. Kai buvome du geriausi draugai paslapčia vienas kitą mylintys.

- Džekai, - sušnabždėjau ir vaikinas palinko į priekį. Jis laikė mane apkabinęs iš nugaros ir švelniai glostė mano plaukus. – Aš myliu tave, - žodžiai pradėjo deginti man gerklę, nes jie buvo tikri, bet Džekas kurį myliu yra miręs.

- Aš irgi tave myliu, mažute. – atsakė taip paprastai jog man net suspaudė krūtinę. Jis šaltas, jis nemoka mylėti tik yra įsikabinęs prisiminimų, nieko daugiau.

- Juk supranti, kad mudu niekada negalėsime būti kartu? Jis tau neleis. – sušnabždėjau ir susigūžiau. – Nežinau kiek dar ištversiu.

- Tu mano, tik mano. – jo balsas sugriežtėjo ir aš suvokiau jog turiu tik vieną šią progą.

- Privalom pabėgti, - išsilaisvinau iš jo gniaužtų ir suspaudusi jo skruostus pažvelgiau į jo rudas akis. – Mirsiu duodama jam kraujo arba jis pavers mane vampyre. Aš niekada nebūsiu tavo, Džekai. Visada tik jo.

- Ne, aš to neleisiu, - iškošė pro sukąstus dantis. – Tu mano.

- Pabėkim, - mano širdis pradėjo trankytis greičiau ir jo akys nuslydo prie mano lūpų. – Mudu galėtume pradėti viską nuo pradžių, išvyktume iš miesto ir būtume kartu amžinai.

Nespėjus jam atsakyti pabučiavau jo lūpas. Jo ranka švelniai nuslydo ant mano raktikaulio ir aš pajutau kaip mane apgaubia panika. Ne tik ne dabar, negalėjau dabar pradėti panikuoti. Jis prisitraukė mane arčiau, o aš sukišau savo pirštus į jo plaukus. Skaudžiausia buvo tai jog aš juo naudojausi, kad išlikčiau. Tik taip būčiau galėjusi iš čia pabėgti, o tuomet su juo susitvarkyčiau be sunkumų. Jeigu tik viskas būtų kitaip. Apie tokia akimirką aš svajojau metų metus, o dabar vos galiu jį bučiuoti, o skrandyje juntamas šleikštulys kilo aukštyn.

Atsiplėšiau nuo jo suvokusi, jog jeigu to nepadarysiu jis nesustos. Nenorėjau net pagalvoti ką jis man padarytų. Pabandžiau nusišypsoti ir tik nusiraminusi atmerkiau akis. Jau norėjau vėl pradėti kalbėti, bet jis prikišo savo pirštą man prie lūpų ir jo žvilgsnis nukrypo į duris. Ne, tik ne dabar. Daugiau nebeištversiu jeigu jis vėl paims mano kraujo. Per šį mėnesį jis paėmė tris kartus. Po to dažniausiai reikėdavo kelių dienų jog sugebėčiau pakilti iš lovos. Jaučiau kaip mane pradeda krėsti drebulys ir aš sulaikiusi kvėpavimą laukiu kol atsivers durys.

Pasigirsta beldimas, ir Džekas akimirksniu atsidūręs prie durų jas atvėrė. Pasirodė Armanis. Vyras iš karto man nusišypsojo ir užėjo į kambarį. Lėtai atsistojau suimdama suknelės galus ir pasiruošusi keliauti, bet vyras pažvelgė į mano draugą.

- Išeik, - paliepė Armanis, ir Džekas žvilgtelėjo į mane. – Nemėgstu kartotis, - jau griežčiau ištarė jis ir mano geriausias draugas linktelėjęs išėjo.