Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

14. Dalis

Tikriausiai būčiau ir toliau miegojusi jeigu ne įkyrus beldimas į duris. Nuo kada Heidas toks mandagus? Neiškentusi atsikėliau ir atvėrusi duris ketinau išplūsti vaikiną, bet ten stovėjo ne jis.

- Atsiprašau panele, - sumurmėjo šviesiaplaukė nedrąsiai pažvelgdama į mane. – Nenorėjau pažadinti. Pone Tatijana norėjo jums priminti jog už valandos bus pusryčiai ir ji tikisi jog pasirodysite.

Stovėjau ir kaip kokia idiotė spoksojau į šviesiaplaukę pilkomis akimis.  Ji vilkėjo iki kelių balta suknelę, juodas pėdkelnes ir juodą prijuostę. Jos plaukai buvo tvarkingai surišti į kuodą ir jokio makiažo. Suspaudusi lūpas ji žvelgė į mane lyg kažko laukdama, o aš nežinojau ko dar ji iš manęs nori.

- Penele?

- Taip, ateisiu, - sumurmėjau ir ji žengė žingsnį į priekį. – Kas nors dar? – kilstelėjau antakį ir ji nuleido akis.

- Norėčiau sutvarkyti kambarį kol pasiruošite, jeigu galima? – greitai išbėrė žodžius ir aš pažvelgiau į kambarį kuriame praleidau kelias dienas.

Visur mėtėsi drabužiai, net ir ta balta suknelė su kuria čia atvykau. Lova suvelta, ant stalo vakarykštė lėkštė. Kampe gulėjo sulaužyta kėdė ir mano aukštakulniai. Prikandusi lūpą pasitraukiau įleisdama merginą ir išgirdusi gilų atodūsi užsimaniau pati jai padėti.

- Tau nebūtina tvarkyti, - uždariau duris ir ji nusišypsojusi pradėjo tvarkyti mano lovą.

- Nesijaudinkite, mano darbas yra tvarkyti. Pone Tatijana man labai gera, ir atlyginimas nemažas.

- Kodėl įsidarbinai?  - pakėliau nuo žemės geltoną suknelę ir sutrikusi bandžiau prisiminti ar ji mano. Iš kur Heidas ją ištraukė?

- Mama sunkiai serga, jai antros stadijos vėžys, todėl ieškojau darbo ir apsidžiaugiau radusi tokį gera.

- Aš einu į vonia, gerai?

- Žinoma, panele. – nusišypsojo ji ir pradėjo rinkti mano išmėtytus drabužius. – Drabužius išskalbsiu, o kai išdžius išlyginsiu ir atnešiu į kambarį.

- Ačiū. Ir dar, vadink mane Eiden.

Mergina linktelėjo, o aš užsidariau vonios kambaryje. Nusimetusi drabužius palindau po šiltu vandeniu ir užmerkusi akis prisiminiau vakar vakarą. Dabar norėjau skradžiai žemę prasmegti. Kurių galų nusirengiau priešais Heidą? Gal man tikrai nuleido per daug kraujo nes aš taip nesielgiu.

Trinktelėjau galvą į kietą marmuro sieną ir jaučiau kaip mano skruostus nudažo raudonis. Jis palietė mane, pasakė jog vampyrai jaučia kur kas stipresnius jausmu ir liepė daugiau niekada to nedaryti. Jis turėjo omenį prieš jį ar visus kitus?

Suspaudžiau lūpas ir pakėlusi galvą leidau vandeniui kristi ant mano veido. Tai kas nutiko vakar galima lengvai paaiškinti. Buvau pažeidžiama, sutrikusi, pavargusi ir sužinojusi jog mano dėdė yra mano tėvas. O mano kraujas traukia vampyrus nes mane išnešiojo ir pagimdė vampyrė kuri atgavo žmogiškumą. Man viso to buvo per daug, aš pamiršau, o gal man tuo metu nerūpėjo, kad jis vampyras. Aš verkiau įsikibusi į jį, o jis mane guodė. Mane guodė vampyras.

- Tikriausiai žemiau kristi jau nebegalėčiau, - sušnabždėjau išjunkdama vandenį.

Apsirengiau ta geltona suknele su kaspinėliais ties krūtine. Tai tikriausiai viena iš Dorijos suknelių. Kodėl jis turėjo paimti būtent šią? Priėjau prie veidrodžio ir nusivaliusi veidą susišukau šlapius plaukus. Galiausiai juos išdžiovinusi ištiesiau ir dabar į mane žvelgė pavargusi mergina. Atrodžiau apgailėtinai, bet neturėjau noro dėtis kosmetikos.