Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

26. Dalis

Norėjau šiandien praleisti pamokas ir likti namuose. Juk turėjau teisę sirgti. Dabar būtent taip ir jaučiausi, bet Heido tai neįtikino. Jaučiausi lyg būčiau nemiegojusi visa mėnesį, nors viso labo tik viena naktį.
Po susitikimo su Džeku, bandžiau išlieti savo pyktį treniruojantis. Bet po trijų valandų išėjau į lauką ir pradėjau bėgti ratus aplink milžinišką namą. Galiausiai netekusi jėgų susmukau ant žemės ir praverkusi puse valandos grįžau pas Džeką.
Tai buvo prasta mintis. Žinojau jog neverta eiti ir bandysi grąžinti jo žmogiškas emocijas, bet nenorėjau pasiduoti. Išklausiusi jo įžeidinėjimų, bjaurių žodžių ir garsinimų galiausiai grįžau į kambarį.
Verkiau užsidariusi vonios kambaryje kol netekau jėgų ir atsiguliau į lovą. Taip ir prasivarčiau visą naktį negalėdama užmigti. Vis svarsčiau kaip turėčiau jam grąžinti žmogiškumą, bet kad ir ką sakyčiau niekas neveikė.
Kaip tyčia, šiandien buvo pačios sunkiausios pamokos. Užsiminiau Andžei apie Džeką ir paprašiau draugės niekam  neprasitarti, net ir Andrė. Turėjau nuojautą jog nevertėtų tokios paslapties patikėti jam. Jau ir taip stengiausi jo vengti. Man atsibodo jog jis kiekvieną kartą man primena mano klaidas ir tai kas nutiko.
Buvo likusios tik dvi pamokos ir aš vyliausi jog bent šiandien galėsiu normaliai išsimiegoti, aišku jeigu nenugriūsiu per treniruotę pirmą.
Skubėjau prie savo spintelės pasikeisti knygas kai mane pasivijo tamsiaplaukis. Andrė atsistojo priešais mane blokuodamas kelią, bet aš pasitraukiau į šoną ir jį praėjusi atvėriau savo spintelę. Išsitraukiau biologijos knygą ir užtrenkusi dureles įsmeigiau žvilgsnį į Andrė. Pastarąjį mėnesį jis buvo ypač įkyrus ir vis bandė mane įtikinti jog turėčiau pasikalbėti su Meisonu. Tai nutiks tik per mano lavoną.
- Ko nori? – piktai dėbtelėjau į jį ir susidėjusi rankas ant krūtinės nužvelgiau rudakį. – Neturiu visos dienos, už kelių minučių skambutis.
- Ar galim trumpam pasikalbėti? – jis pastvėrė mane už rankos ir pradėjo tempti link išėjimo.
- Aš turiu pamoką, - ištraukiau ranką ir keli mokiniai pradėjo į mus spoksoti.
- Užtruksime tik kelias akimirkas, - jis giliai atsiduso ir pradėjo eiti į lauką.
Nuojauta sakė jog turiu eiti į klasę. Turėjau taip ir padaryti, bet giliai įkvėpusi nusekiau Andrė į lauką. Šaltis iš karto apglėbė mano kūną ir aš sudrebėjusi apglėbiau save rankomis. Neturėjau kada pasiimti savo striukės, bet vyliausi jog kelių minučių jam pakaks ir aš spėsiu laiku į pamoką.
- Medžiotojai nori su tavimi susitikti, - ištarė jis susikišdamas rankas į kišenes.
- To nebus, - papurčiau galvą ir apsisukau eiti, bet Andrė pastvėrė mane už rankos ir aš vos nenukritau nuo trijų pirmų laiptelių. – Nustok mane tampyti, - pyktelėjusi nusipurčiau jo ranką. – Juk jau sakiau, kad niekur aš neisiu ir su jais nesusitiksiu.
- Žinau, bet jie mane spaudžia ir aš sutikau padėti. Eiden, pagalvok pati. Tu gyveni su vampyrais kai tavo...
Jis nutiko ir giliai įkvėpęs pirštais persibraukė per savo plaukus. Vaikinas atrodė lyg panikuotų, tarsi neturėtų kito pasirinkimo. Suspaudžiau lūpas ir giliai įkvėpusi žengiau prie jo. Jis tikriausiai jau žinojo apie Meisona, ir tai buvo priežastis kodėl nenorėjau susitikti su kitais medžiotojais.
- Jis pasakė ar ne? – prabilau ir Andrė atsisukęs linktelėjo.
- Net nebūčiau pagalvojęs jog jis tavo tėvas.
- Ne, - paprieštaravau. – Jis ir nėra, niekada nebuvo ir niekada nebus. – Žodžiai tarsi nuodai paliko mano lūpas ir aš suvokiau jog jaučiu tik pyktį. – Jeigu tai viskas grįšiu į klasę.
- Eiden, - sustojau nors turėjau eiti. – Prašau, pasikalbėk su jais. Jie pažadėjo jog tavęs nelies.
- Ir tu jais pasitiki? Pasakyk nuoširdžiai? – įsmeigiau į jį žvilgsnį ir Andrė linktelėjo. – Tu idiotas. Jie mane paliko.
- Žinau ir tu nė neįsivaizduoji kaip blogai aš dėl to jaučiuosi.
- Man atrodo jog tau visiškai nusispjauti.
Jis papurtė galvą ir keliais dideliais žingsniais atsidūrė priešais mane. Suėmęs mano galvą dar nespėjus man susivokti, priglaudė savo šaltas lūpas prie manųjų. Jis mane pabučiavo, vos tik pajutau jo liežuvį savo burnoje mane apėmė toks šlykštus jausmas ir aš ištiesusi rankas nuo jo atsiplėšiau. Negalėjau patikėti, kad jis taip padarė.
Užsimojau ir trenkiau jam į veidą. Jis neturėjo jokios teisės manęs bučiuoti, tik ne po to kai jam pasakiau jog tarp mūsų viskas baigta. Norėjau būti jo draugė, vyliausi jog mudu liksime draugais net ir po to kas nutiko, bet dabar vargiai galėjau jį laikyti draugu.
Andrė į mane net nepakėlė akių. Pirštų galiukais prilietė savo skruostą ir suspaudė kumščius. Giliai įkvėpusi apsisukau ir pradėjau eiti. Šis pokalbis buvo beprasmiškas. Aš neketinau keliauti pas medžiotojus, dar tiek kvaila nebuvau. Ypač kai ten buvo mano dėdė.
Vos priartėjau prie durų pajutau dūrį į kaklą ir akimirksniu atsisukau. Andrė atsitraukė, bet jo rankose išvydau adata. Jis man kažko suleido. Pirštais paliečiau tą vietą ir pajutau silpnumą. Sumirksėjusi žengiau žingsnį atgal, turėjau grįžti į mokyklą, bet vos tik pasisukau, vaikino rankos apglėbė mano liemenį.
- Ką tu padarei? – sušnabždėjau ir vaizdas pradėjo lietis. Man pasidarė sunku stovėti.
- Atleisk, tikrai nenorėjau to panaudoti, bet man reikia, kad susitiktum su medžiotojais ir man duotas laikas baigėsi.
- Kaip tu galėjai, - ištariau ir pabandžiau jam trenkti, bet mano rankos pasidarė sunkios.
Andrė pakėlė mane ant rankų ir pradėjo nešti link stovėjimo aikštelės. Kuo labiau bandžiau kovoti su silpnumu, tuo man darėsi sunkiau išlaikyti atmerktas akis. Kai jis įsodino mane į mašiną pažvelgiau į tamsiaplaukį ir papurčiau galvą. Heidas jį nužudys, ne tik jį, bet ir visus kurie prie to prisidėjo.
- Darai klaidą, - užmerkiau akis ir jaučiau jog visas mano kūnas atsipalaiduoja.
- Neturiu kito pasirinkimo, - atsklido jo balsas, bet atrodė toks tolimas.
Norėjau pradėti rėkti, bet mano lūpos taip daugiau ir neprasivėrė. Žinojau tik tiek, jog Andrė padarė klaidą ir aš daugiau niekada juo nebepasitikėsiu.