Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

12. Dalis

Kai grįžau į svetaine, mama jau buvo paruošusi stalą. Stovėjau ir laukiau kol pasirodys Meisonas. Vyras įžengė pro duris ir jo žvilgsnis iš karto nuslydo prie manęs. Tarsi ieškotų kokių nors požymių jog esu vampyrė. Suspaudžiau pirštus bandydama tramdyti pyktį dėl to jog jis mane paliko numirti. Jis neatėjo manęs, o dabar dar drįsta į mane žiūrėti tuo žvilgsniu. 

- Sėskimės, - paliepė Heidas ir mama atsisėdo stalo gale, tėtis šalia Meisono, o Tatijana prie manęs. Kitoje pusėje priešais mano mama atsisėdo Heidas. Tik betrūksta tragiškos muzikos ir spektaklį galėjome pradėti.

- Ar Andrė sveikas? – sušnabždėjau ir Meisonas pažvelgė į mane. – Aš ne vampyrė, - sukandusi dantis ištariau ir pajutau plūstelintį adrenaliną.

Dėdė atrodė pavargęs. Jau kurį laiką neskusta barzda, susilamdę balti marškiniai ir patamsėjusios akys. Jis žvelgė į mane lyg būčiau didžiausias jo priešas, bet galiausiai žvilgsnis sušvelnėjo ir jis linktelėjo. Norėjau dar kai jo paklausti, bet bijojau išgirsti atsakymą.

- Dorija, pradedu manyti, kad tikrai esi nemirtinga, - pašaipiai ištarė dėdė ir aš suspaudžiau lūpas.

- Turiu tave nuvilti, bet aš nesu tavo dukterėčia, - maloniai atsakė ji ir išsitiesė pakėlusi galvą. – Mano vardas Tatijana, karalienė Tatijana. Manau esi apie mane girdėjęs?

Dėdė suspaudė kumščius, bet tėtis palietė jo petį ir papurtė galvą. Niekas nepajudėjo, niekas neketino kalbėti ir aš pažvelgiau į vaikiną kuris šypsojosi. Ką jis sugalvojo?

- Mes žinome, kad Eidena yra ne paprasta mergina, - prabilo šviesiaplaukis pažvelgdamas į mane. – Todėl norėtume žinoti tiesą nuo pat jos gimimo.

Mama krūptelėjo, o tėtis suraukė antakius tik Meisono žvilgsnis nepasikeitė. Pajutau kaip kambaryje nukrito temperatūra ir sulaikiusi kvėpavimą laukiau kas bus toliau. Man visa tai nepatiko, bet negalėjau nė įsivaizduoti, jog tėvai dar kažką nuo manęs slepia.

- Pasakysite patys, ar tai padaryti turėsiu aš? – Heidas atsistojo, o tuomet pakilo ir Meisonas.

- Eik po velnių, - dėdė ištiesė ginklą, bet jis nė nespėjo šauti kai vampyras atsidūrė šalia ir išplėšęs ginklą vėl jį pasodino.

Šviesiaplaukis pasilenkė prie dėdės ir kažką tyliai sušnabždėjo. Negirdėjau ką, bet karalienė tik piktai sučiaupė lūpas. Panikuodama pažvelgiau į tėvus. Kad ir ką jie slėpė geriau jau prabiltų patys. Tačiau niekas nekalbėjo, niekas nieko nesakė, o laikas bėgo. Heidas uždėjo savo delnus ant Meisono smilkinių ir užmerkė akis. Sulaikiusi kvėpavimą stebėjau kas vyksta, bet po mažiau nei dešimties sekundžių Heidas atsimerkė ir jo akys pasidarė tokios mėlynos jog net palinkau į priekį.

Vos jam atsitraukus nuo Meisono jis pasitvarkė savo marškinius ir pažvelgė į mane. Jeigu jis nebūtų vampyras pamanyčiau, jog  norėtų mane užjausti, bet to negalėjo būti. Sumirksėjau ir laukiau kol kas nors paaiškins kas čia vyksta, bet tuomet vampyras grįžo į savo vietą ir atsisėdęs sunėrė savo pirštus.

- Leiskit man papasakoti istorija.

- Nedrįsk, - pertraukė jį tėtis ir aš papurčiau galvą.

- Kai aš kalbėsiu, jūs tylėsit, kitaip nebūsiu toks draugiškas. – perspėjo Heidas ir aš pradėjau sunkiai kvėpuoti. Man darėsi bloga. – Medžiotojų šeimoje gimęs vyriausias sūnus privalo perimti tas pareigas, bet Meisonas buvo labai įkyrus berniukas ir troško išmokti tai ko mokėsi jo brolis. Todėl vyresnėlis paslapčiomis jį mokė. – paaiškino jis ir aš pažvelgiau į tėtį. Jis vengė mano žvilgsnio, o mama suspaudė jo pirštus. – Po daugybės metų jiems gimė dukra, - jis prisiartino prie mano tėvų ir spustelėjo jų pečius. – Graži, miela dukra kurią pavadino Dorija.