Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

4. Dalis

Jau kaip kelios dienos buvau uždaryta savo kambaryje. Man visada atnešdavo maisto, vandens. Bet tai buvo viskas. Žinoma gavau dar daugiau siaubingų suknelių, tokių pat siaubingai ilgų. Aš neturėjau šansų iš čia pabėgti, o dėdė vis dar nepasirodė. Bet aš tikėjau. Jis ateis, o su juo ir Andrė. Jie nepaliks manęs čia. Jie privalo mane iš čia ištraukti.
Sumirksėjau ir nusivaliau išriedėjusią ašarą. Viskas bus gerai, aš sugalvosiu kaip išgyventi. Pirštais paliečiau kaklo vietą kurią gydytojas prieš kelias dienas sutvarstė ir atsidusau. Nemačiau ir Džeko. Jis prie manęs nesiartindavo tik kartais mane aplankydavo Armanis. Jis visą laiką su manimi elgėsi taip lyg būčiau kokia nors ledi iš senų laikų.

Pirmą dieną kai grįžau iš gydytojo praverkiau susisukusi į kamuoliuką. Suvokiau jog nieko nebus jeigu toliau save skandinsiu liūdesyje. Praėjo jau visa savaitė kaip buvau dingusi, bet svarbiausia jog gyva.

Laikas čia slinko siaubingai lėtai. Nebuvo laikrodžio, televizoriaus ar kokių nors žurnalų. Buvau tik aš ir didžiulės sienos kurios mane dusino. Kambarys buvo prabangus, tikriausiai kiekvienos paauglės svajonė. Karališka lova su šilko patalais bei pūkinėmis pagalvėmis. Ant stalo daugybę kosmetikos bei prabangūs papuošalai. Bet čia buvo per šalta, ir aš didžiąją laiko dalį praleisdavau susisukusi į antklodes.

Pasigirdo beldimas ir aš akimirksniu atsistojau ant kojų. Jaučiausi jau kur kas geriau, bet su ta siaubingai ilga suknele vos galėjau normaliai judėti. Tarsi jie tyčia man davė tokį siaubinga drabužį jog jei bandysiu bėgti, nusisuksiu sprandą.

Durys atsivėrė ir aš išvydau Armani, kuris man šyptelėjęs įėjo į kambarį su padėklu rankose. Niekada nemaniau, kad pažinsiu vampyrą kuris su manimi elgsis taip maloniai kaip šis vyras. Jam žengus į kambarį už jo išvydau ir Džeką. Vaikinas nejudėjo tik žvelgė į mane ir laukė.

- Eidena, ar norėtum priimti svečią? – Armanis žvelgė į mane ir padėjęs padėklą ant lovos žengė prie Džeko.

- Tegu užeina, - be jokių emocijų ištariau ir vyras praleido kadaise buvusį mano draugą.

- Jeigu jai bent plaukas nuo galvos nukris, tavęs lauks šimtas ir net daugiau metų kankinimo, supratai?

- Supratau, - šaltai išrėžė vaikinas ir Armanis atsisuko  mane.

- Jeigu manęs prireiks, tik šūktelk.

Linktelėjau ir vyras uždarė paskui save duris. Džekas akimirką stovėjo kaip stovėjęs, o aš galiausiai atsidusau ir pažvelgiau į padėklą. Čia buvo vaisių, daržovių, mėsos ir net šokoladinis desertas. Pastarosiomis dienomis visai nenorėjau valgyti, bet Armanis tikino, jog man reikia valgyti, kad atsigaučiau po nuleisto kraujo.

Paėmiau šokoladinį pyragą ir pradėjau valgyti visai nekreipdama dėmesio į stovintį ir mane stebintį vampyrą. Nebuvo prasmės jo bijoti. Blogiau jau nebus nei nutiko. Aš tapau vampyrų užkandžiu, jeigu jie neketina manęs paversti tai aš liksiu čia įkalinta ir tik mirtis arba Meisonas sugebės mane išgelbėti.

- Tu visada dievinai saldumynus, - ištarė jis ir mano ranka sustingo. – Visada mėgai šokoladinį pyragą.

- Taip, na kai kas nepasikeitė, - gūžtelėjau pečiais ir pajutau kaip gabalas pyrago užstringa gerklėje. – Tavo tėvai vis dar tavęs ieško.

- Žinau, - jis atsisėdo prie manęs ir paėmęs šakutę pakabino pyrago. – Ar pasakei jiems, kad aš miręs?

- Ne, - pažvelgiau jam į akis ir pajutau jog tuoj pravirksiu.

- Kaip Andžė?

- Atsižvelgiant į tai ką jai teko ištverti, ji laikosi pakankamai gerai. Ji tavęs ilgis, kaip ir mes visi, - paskutinius žodžius kone sušnabždėjau, bet vaikinas pakėlė mano smakrą ir privertė pažvelgti į jį.