Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

27. Dalis

Jaučiau skausmą riešuose, jaučiau nemalonų jausmą savo skrandyje ir girdėjau balsus. Dar neatmerkusi akių žinojau, kad esu surišta. Čia buvo vėsu, jaučiau kaip šaltis skverbiasi per mano palaidinę ir aš sukandusi dantis atsimerkiau.
Vis dar buvau nuleidusi galvą todėl niekas nepastebėjo jog atsibudau. Bandžiau suprasti kur esu ir kas nutiko. Aš buvau mokykloje, žinau jog turėjau dar dvi pamokas kai... Andrė. Išėjau pasikalbėti su juo, o tuomet jis man kažko suleido ir praradau sąmonę.
Pajutau pyktį. Kraujas pradėjo kaisti ir aš pabandžiau išsilaisvinti iš suveržtų virvių, tačiau nesugebėjau. Turėjau nusiraminti, turėjau išlaikyti šalta protą ir nepanikuoti. Buvau ir blogesnėje situacijoje. Išgyvenau kai Markas buvo mane surišęs, ištversiu ir tai.
Čia buvo mano dėdė, ir dar vienas vyras kurio balsą buvau kažkur girdėjusi ankščiau, bet niekaip negalėjau prisiminti kur. Kai nusiraminau išdrįsau pakelti galvą ir išvydau Meisoną, Andrė ir vyrą  kuris mane apklausė dėl įvykio mokykloje. Jis medžiotojų klano vadas.
Aukštas, tvirtų pečių ir tamsiai rudų akių. Pastebėjęs jog pabudau jis nusišypsojo ir žengė arčiau. Jo šypsena privertė mane sulaikyti kvėpavimą, bet tikrai neketinau parodyti ką iš tiesų jaučiu. Aš bijojau.
- Mudu taip ir nesusipažinome, Eidena. – jis atsistojo priešais mane ir aš išvydau jo rankose savo mobilų. – Mano vardas Arčeris Homesas, mudu susitinkame nebe pirmą kartą.
- Žinau, - ištariau šaltai ir mano žvilgsnis nuslydo prie Andrė. – Buvo būtina mane surišti?
- Girdėjau jog nepasižymi geromis manieromis. Tavo tėvas daug apie tave pasakojo ir aš...
- Jis man ne tėvas, - net nepažvelgiau į Meisoną, nes jeigu būčiau tą padariusi būčiau jo kaktoje pradeginusi skylę.
- Kokia nedėkinga.
Arčeris atsidūrė šalia ir dar man nespėjus susivokti trenkė per veidą. Sukandusi dantis pajutau deginantį skausmą dešinėje veido pusėje, bet suspaudusi lūpas pakėliau galvą. Vyras į mane žvelgė taip lyg mėgautųsi man sukeltu skausmu, bet aš neketinau jam suteikti dar daugiau džiaugsmo ir apsiverkti.
- Jeigu būčiau sužinojęs ankščiau kas esi dabar būtum paklusni mergaitė. Tokius kaip tu aš sugebu palaužti.
- Sėkmės, - šyptelėjau ir užsidirbau dar vieną smūgį per veidą.
- Nekalbėk kol tau neleisiu kalbėti, Eidena. Tikrai nenoriu tavęs skriausti, bet nuskriausiu jeigu nedarysi taip kaip aš liepiu.
Pajutau burnoje metalo skonį ir sumirksėjusi suspaudžiau kumščius ir pabandžiau juos ištraukti iš suveržtų virvių. Ne tik mano rankos buvo surištos už nugaros, bet ir kojos.
- Tau patinka tai ar ne, bet Meisonas yra tavo tėvas.
- Jis man ne tėvas, - sušnypščiau ir vėl gavau smūgį.
- Tavo tėvas...
- Ne tėvas, - išrėkiau ir vėl smūgis.
Šį kartą gavau į pilvą ir žiaukčiodama bandžiau įkvėpti oro. Skausmas perliejo mano kūną ir aš užmerkiau akis bandydama išlaikyti besiveržiančias ašaras. Jeigu vampyrai jų nepribaigs, aš pati šį senį nužudysiu.
- Arčeri, užteks. – ištarė Meisonas žengdamas arčiau, bet net ir pakėlusi akis negalėjau pažvelgti jam į veidą.
- Nesijaudink, aš tik šiek tiek pamokysiu ją mandagumo. Visada tas pats su tais paaugliais. Juk pameni koks buvo Andrėjus pradžioje.
Mano žvilgsnis nuslydo prie vaikino kuris net nežiūrėjo į mane. Jis žvelgė kažkur į priekį, bet dabar norėjau pažvelgti jam į akis ir išrėžti jog jis klydo. Andrė sakė, jog jis jais pasitiki, jog man nieko nenutiks, bet pažiūrėkit kur dabar esu ir kaip gražiai atrodau.
Mano visa dešinė veido dalis tvinksėjo nuo skausmo. Atrodė jog puse veido dega atvira liepsna. Norėjau pravirkti, susigūžti, bet buvau tikra jog šis vyras būtent to ir siekia. Po visko ką man teko ištverti neketinau vėl būti ta silpna paauglė kurią pagrobė Markas.
- Andrėjus vykdė kiekvieną mano paliepimą. – pradėjo kalbėti Arčeris ir aš pažvelgiau į jį bandydama suprasti apie ką jis kalba. – Vos tik sužinojome jog tavo sesuo galimai tapo vampyrė, pasiunčiau Meisoną su Andrėjumi į šį miestą. Tavo tėvas turėjo būti šalia, o jis visur kur tu eidavai.
Sukandau dantis bandydama nepaprieštarauti jam ir vėl. Tačiau negalėjau patikėti jog Andrė buvo tyčia paskirtas būti šalia manęs. Maniau jog tai tebuvo atsitiktinumas, o tuomet dėdė privertė jį eiti į mokyklą jog aš būčiau saugi.
- Jis turėjo būti šalia tavęs, tu turėjai juo pasitikėti. Andrėjus puikus medžiotojas ir jam pavyko palenkti tave. Vos tik papasakojai jam kur buvai laikoma mes patikrinome tą namą. Mes net žinojome jog tu turi susitikti su Dorija.
- Norit pasakyti jog žinojote apie mano seserį ir Marką? Jūs nieko nedarėte ir leidote Markui ne tik nuskriausti mane, bet ir mano draugus! – sušnypščiau ir užsidirbau dar vieną antausį.
- Elkis gražiai, - tyliai ištarė ir aš pajutau kraują kuris pasipylė iš mano burnos. – Andrėjus turėjo visada būti šalia, o mes stebėjome kaip su viskuo susitvarkysi pati. Ir tu susitvarkei. Dabar žinome jog tavo palikuoniai bus tikrai tvirti.
- Ką? – nesupratusi kilstelėjau antakius ir vyro veidą nušvietė plati šypsena.
- Esi dar jauna, bet mes ketinome judu suporuoti vos tau sukaks aštuoniolika.
Suporuoti, žodis skambėjo kaip koks keiksmažodis mano galvoje. Jie nuo pat pradžių manimi naudojosi. Andrė manimi naudojosi. Juk turėjau tai suprasti. Vaikinas pernelyg greitai norėjo jog būčiau jo mergina. Jis kiekvieną kartą bandė prie manęs prisiliesti, mane pabučiuoti bei priversti jį įsimylėti. Tai štai koks buvo jo tikslas. Jis manimi pasinaudojo, jis tik žaidė.
Nemalonus skausmas krūtinėje privertė stipriai įsikąsti į lūpą ir aš pakėlusi akis pažvelgiau į rudakį. Jis šį kartą pažvelgė į mane. Atrodė jog jis jaučiasi blogai, jog jam irgi skauda, bet to negalėjo būti. Jis manimi naudojosi. Jis net galėjo su manimi permiegoti tą naktį automobilyje prieš Džekui pasirodant. Jis galėjo... o dieve, kaip aš stipriai susimoviau. Maniau jo jausmai man tikri, aš net tikėjau jog jį įskaudinau jis leido man taip galvoti!
- Viskas gerai, - ištarė vyras atkreipdamas mano dėmesį. – Po kurio laiko suprasi. O dabar noriu jog pasakytum savo telefono apsaugos kodą jog galėtume paskambinti tavo gelbėtojui.
- Dar ko, - išrėžiau ir vyras nusišypsojo.
- Eidena, aš esu labai senas, gal toks ir neatrodau, bet pragyvenau ilgą gyvenimą. Palaužiau kur kas stipresnes sielas nei tu. O dabar būk gera mergaitė ir pasakyk kodą.
- Eik po velnių!
Dar vienas smūgis ir man aptemo akyse. Akimirką nebejaučiau ir pačio skausmo, o tuomet jis grįžo su kaupu. Iš akių pasipylė ašaros, bet mano lūpas perkreipė šypsena. Jis gali mane daužyti kiek tik širdis geidžia, neišduosiu Heido ar kitų.
- Jūs mane palikote su vampyrais, o dabar norite jog dirbčiau jums? – kraujas pasipylė iš mano burnos ir aš nuleidau galvą.
- Kai jausiesi geriau papasakosi mums viską kas nutiko. Tik savižudis galėjo brautis pas karališką šeimą. Jeigu ten atsidūrei jau esi negyvas.
- Kokia ironija jog mane ištraukė vampyrai, - nusivaipiau ir gavau dar viena antausį.
- Koks kodas, Eidena?
- Tu lavonas.
- Neteisingas, - jis vėl man trenkė. – Pabandykime iš pradžių.
Nespėjus man atsakyti pasigirdo mano skambučio melodija ir aš sulaikiusi kvėpavimą užmerkiau akis. Nereikėjo net pažvelgti į ekraną jog suvokčiau kas skambina. Heidas tikriausiai nesulaukęs mano žinutės ar net pačios manęs pats paskambino. Turėjau žinoti, kad taip nutiks.
Arčerio veidą nušvietė plati šypsena ir jis nieko nelaukdamas atsiliepė.
- Eidena šiuo metu negali atsiliepti, - prabilo Arčeris ir aš suspaudžiau lūpas. – Bet aš mielai su tavimi pakalbėsiu. – jo veide atsirado šypsena, o aš giliai įkvėpiau. – Dabar paklausyk manęs. Atvyk į uždaryta kino teatrą, vienas, kitaip už kiekvieną papildomą vampyrą aš jai sulaužysiu po vieną kaulą. Sulaužysiu kojas, rankas ir net pirštus. Nesu tikras kiek ilgai ji ištems su sulaužytais šonkauliais bet galėsime patikrinti.
Nežinojau ką jam atsakė Heidas, bet po akimirkos jis išjungė pokalbį ir numetė ant žemės mano telefoną. Heidas gal ir buvo stiprus, bet nebūtų galėjęs atsilaikyti prieš dvidešimt ar daugiau ginkluotų medžiotojų. Jis mirs. Heidas mirs per mane.
- Meisonai, surink žmones, eisime medžioti. – sukomandavo jis ir dėdė akimirksniu apsisuko ir išėjo. – Andrėjau, tu prižiūrėk savo merginą. – vos nepradėjau juoktis tai išgirdusi. – O kai sugrįšiu, mudu pasikalbėsime, - jis pažvelgė į mane ir jeigu mano rankos būtų atrištos iškiščiau jam vidurinį pirštą.
Jis išėjo palikdamas mane su Andrė ir aš pravirkau. Kokia kvaila ir naivi buvau pasitikėdama juo. Jis išdavė mane. Jis perdavė kiekvieną mano pasakyta žodį. Jis kaltas jog Džekas tapo vampyru. Jis kaltas jog mirė mano sesuo. Ir aš pažvelgusi į jį jaučiau tik šleikštulį burnoje. O dabar per jį mirs ir Heidas.