Pastarąsias kelias dienas treniravausi po dvi valandas nes daugiau ir negalėjau ištverti. Man skaudėjo viską, atrodė jog esu sudaužyta lyg koks maišas. Kai galiausiai susmukau ant žemės nebegalėdama daugiau atsistoti, Heidas ištiesė vandens buteliuką.
- Tau reikia skysčių, - man nepaėmus jis atsiklaupė ir prikišo vandenį prie lūpų. – Nagi, būk gera mergaite, - sušnabždėjo ir aš perliejau jį piktu žvilgsniu.
- Aš tau ne koks šuo, - išrėžiau pro sukąstus dantis ir pastvėriau butelį. – Daugiau nebegaliu, neturiu jėgų net atsistoti.
- Viskas gerai, - jis paglostė man galvą ir aš užsiverčiau vandens buteliuką.
Viską išgėrusi nuleidau galvą ir pabandžiau kvėpuoti. Jo treniruotės buvo siaubingai sunkios. Tokios sunkios jog vargiai galėjau nuropoti iki savo lovos.
Jau rytoj prasidės pirmoji mokslų metų diena, bet ketinau šventės dalį praleisti. Nebuvo reikalo ten eiti kai nevyks pamokos. Todėl šiandien maniau galėsianti ištverti tris valandas treniruočių, tačiau klydau.
Kai pakėliau galvą Heidas šypsojosi. Jis pakėlė mane nuo žemės ir jau maniau paguldys ant lovos, bet pradėjo nešti iš kambario. Sutrikusi dėbtelėjau į mėlynakį kuris visai neskubėdamas nusileido laiptais žemyn ir pradėjo mane nešti į sodą.
- Ką sugalvojai? – kilstelėjau antakius įsistebeilydama į jį. Man visai nepatiko tas artumas ir tai jog tekdavo taip dažnai prie jo prisiliesti. – Nuleisk mane žemyn, - pareikalavau ir jis staiga sustojo.
- Kaip pasakysi, - tada jis mane paleido, o tiksliau metė į baseiną.
Vos spėjau sulaikyti kvėpavimą kai panėriau po vandeniu. Vanduo buvo gaivus ir pakankamai šiltas, tačiau sukandusi dantis tik dėbtelėjau į jį. Kurių galų? O jis pritūpęs prie pat krašto netramdė savo šypsenos ir aš pirmą kartą per visą mudviejų laiką išvydau jo iltis. Jis stengėsi jų nerodyti ir vis svarstydavau kodėl.
- Tau juokinga? – surikau ir pabandžiau jį aptaškyti, bet jis lengvai išsisuko.
- Tik nesakyk, kad nesijauti geriau, - mirktelėjo ir aš suspaudžiau savo lūpas.
Jis buvo teisus, jaučiausi kur kas geriau. Vanduo iš karto atpalaidavo mano kūno raumenis ir aš sumirksėjusi priplaukiau prie krašto ištiesdama ranką. Nieko nenutuokdamas Heidas ištiesė savo delną norėdamas man padėti išlipti, o aš jį tyčia trūktelėjau į save. Regis jis to nesitikėjo. Neišlaikęs pusiausvyros jis įkrito į baseiną, o aš pratrūkusi pradėjau kikenti.
- Už ką? – paklausė jis persibraukdamas per savo trumpus šviesius plaukus.
- Tik tikrinau, maniau vampyrai nemoka plaukti, bet tau visai neblogai sekasi, - vis dar šypsodamasi įsikibau į baseino kraštą ir jau ketinu išlipti, bet vaikinas trūktelėjo mane atgal.
Akimirksniu panėriau po vandeniu ir pajutau kaip jo rankos spaudžia mano pečius. Kai paliečiau baseino dugną jis paleido mane ir aš akimirksniu išnėriau vos gaudydama orą, persibraukiau rankomis per savo veidą ir apsidairiau. Vampyras buvo už manęs ir jo veide švytėjo plati šypsena. Nuo patirto adrenalino mano širdis daužėsi į šonus, o skruostai degė. Atrodė jog vanduo užvirė, o aš niekaip negalėjau atitraukti savo žvilgsnio nuo šviesiaplaukio.
Turėjau pripažinti, kad nuo tos dienos kai netekau sesers ir savo geriausio draugo pamiršau kas yra linksmybės. Savo vakarus leisdavau su Andrė, vaikinas mane suprato, o kartu galėjome žudyti vampyrus. Su Andže viskas buvo kitaip. Mudvi abi praradome Džeką, ir nors bandėme gyventi toliau, nebebuvome tokios pat kaip ankščiau.
Mano šypsena išblėso ir aš nusisukusi priplaukiau prie krašto ir išlipau iš vandens. Heidas jau stovėjo šalia, kaip koks šlapias šuo papurtė galvą ir vos matomai šyptelėjo. Suspaudžiau savo lūpas ir nusukusi žvilgsnį pradėjau eiti į vidų.
Neturėčiau linksmintis, neturėčiau eiti į kvailą mokyklą kai pasaulis gali pavirsti vienu dideliu pragaru. Tam neturėjau laiko, o tuo labiau žaisti su vampyru. Ką aš sau galvojau?
Vos tik įkėliau kojas į vidų išvydau šviesiaplaukę vampyrę. Būtent tą kuri dar visai neseniai mielai būtų man trenkusi, blogiausiu atveju suleidusi dantis man į kaklą. Ji žvelgė į mane su tokiu pasišlykštėjimu jog net išsiviepiau. Mielai būčiau jai pervėrusi širdį.
Sustojusi vos per metrą nuo vampyrės nužvelgiau liekną jos kūną. Ji buvo daili, didelė krūtinė, juodos odinės kelnės kurios išryškino jos užpakalį ir dailias kojas. Jos šviesūs plaukai buvo tiesūs, o pilkos akys įsmeigtos į mane. Ji apsilaižė savo raudonas lūpas ir tuomet pajutau Heido ranką ant savo pečių.
- Ko nori, Kloja? – paklausė jis ir mergina galiausiai atitraukė savo žvilgsnį.
- Norėjau pasisiūlyti vykti su tavimi šią naktį, - jos lūpose žaidė kai kas daugiau nei galėjau suprasti. Nejaugi jai patinka šviesiaplaukis?
- Aš vyksiu vienas, - atkirto jis ir stumtelėjo mane link laiptų.
Nusipurčiau jo ranką ir nusigavusi iki kambario užtrenkiau duris. Iš karto nuėjau į dušą ir nusipraususi persirengiau švariais drabužiais. Kai susirangiau ant lovos Heidas atėjo patikrinti. Atnešęs vakarienę jis pranešė jog susitiksime rytoj ir palinkėjęs geros nakties paliko mane vieną.
Nenorėjau būti kambaryje, nenorėjau dabar miegoti, ir tuo labiau nieko neveikti. Pribėgusi prie lango atvėriau jį ir apsidairiau. Saulė tuoj nusileis, tai buvo mano proga. Norėjau ištrūkti iš šių namų bent kelioms valandoms, bet buvau visu šimtu procentu įsitikinusi jog Heidas tam nepritars.
Be jokių kliūčių nusileidau žemyn ir priėjau prie vaikino prabangaus juodo automobilio. Įsitikinusi jog šalimais nėra jokio vampyro, atidariau bagažinę ir įlipusi atsargiai uždariau. Jeigu būčiau atsisėdusi į galą, nesvarbu kaip būčiau pasislėpusi, vampyras būtų mane pastebėjęs.
Po penkių minučių suvokiau kaip tai kvailai atrodo. Aš pasislėpusi guliu Heido bagažinėje tam jog galėčiau ištrūkti iš namų. O kas tada? Klaidžiosiu gatvėmis ir galiausiai išsikviesiu taksį jog parvežtų mane atgal? Kvaila. O dieve tikriausiai man galva susisuko.
Jau ketinau išlipti, bet atsidarė automobilio durelės ir aš sulaikiusi kvapą pradėjau laukti. Dabar jau buvo per vėlu išlipti. Pralėkė kelios minutės, o gal tik sekundės kurios man atrodė tokios ilgos. Galiausiai jis užvedė automobilį ir atsargiai pradėjo važiuoti. Žinoma, jis myli savo mašiną, ne vieną kartą tai pabrėžė.
Pristabdęs prie vartų jis įjungė muziką ir aš vėl pradėjau kvėpuoti. Viskas bus gerai, sugalvosiu kaip parsirasti namo.
Nebuvau tikra kiek nutolome juo namų kai jis staiga sustojo. Mano širdis pradėjo daužytis į šonus ir aš užspaudusi burną meldžiausi, kad tik jis negirdėtų mano širdies dūžių.
Girdėjau kaip jis atidaro dureles, o tuomet jis atidarė ir bagažinę. Heidas be jokios išraiškos stebėjo mane, o aš suakmenėjusi nė nežinojau ką daryti. Bėgti? Rėkti? Ką nors kvailo leptelti? Po galais.
- Lipk, - paliepė jis ir aš iškvėpusi atsargiai išsiropščiau iš bagažinės. – Tikriausiai dar kvailiau negalėjai sugalvoti.
- Kaip sužinojai? – prikandusi lūpą susidėjau rankas ant krūtinės ir prisispaudžiau prie mašinos.
- Mano visas automobilis kvepia citrinomis. Tau nesmalsu kodėl?
- Dušo žėlė, - sušnabždėjau ir jis užtrenkė bagažinės duris.
- Lipk.
- Grąžinsi mane atgal?
- Lipk, - paliepė ir aš pavarčiusi akis atsisėdau. – Tu kaip penkiametis vaikas. Tave reikia prižiūrėti dvidešimt keturias valandas per parą.
Suspaudžiau lūpas ir įsėdau į keleivio vietą. Vaikinui pradėjus važiuoti, laukiau kol jis apsuks automobilį ir grąžins mane atgal. Tačiau kai įvažiavome į miestą mečiau žvilgsnį į Heidą. Jis neapsisuko. Nežinojau, turėčiau džiaugtis ar nerimauti dėl to.
Po dar dešimties minučių, jis sustojo prie parko esančioje aikštelėje ir pažvelgė į mane. Tą ilgą minutę kai jo mėlynos akys žvelgė į mane, norėjau susigūžti. Jis nebuvo paprastas vampyras. Panorėjęs galėjo tą pačią akimirką mane nužudyti. Tik dabar norėjau žinoti kodėl jis leido man keliauti kartu. Juk jis žinojo tą pačią akimirką kai įsėdo į mašiną, jog aš esu čia.
- Kitą kartą kai norėsi keliauti kartu, pirmiausia paklausk. – jis išlipo iš mašinos, o aš paskubomis atsisegiau saugos diržą ir kai jau norėjau atidaryti savo dureles, Heidas tą padarė pirmas. – Laikysiesi šalia manęs, supratai?
- Jeigu būčiau paprašiusi vykti kartu, tu būtum nesutikęs.
- Tu nesi kalinė.
- Tikrai? – kilstelėjau antakius atsistodama priešais jį. – Jeigu nesu, tuomet nėra problemų jeigu keliausiu kartu ar ne?
- Kaip jautiesi?
Staiga jam pasukus pokalbį kita linkme aš sutrikau. Akimirką giliai įkvėpiau ir suspaudusi lūpas papurčiau galvą. Nesijaučiau blogai, o tai buvo keista nes paprastai po dviejų valandų treniruotės aš jausdavausi kaip negyva.
- Jaučiuosi gerai, - prisipažinau ir jis linktelėjo.
Mudu pradėjome eiti, o aš laikydamasi šalia pradėjau žvalgytis. Staiga Heidas privertė mane sustoti ir aš kilstelėjusi antakius į viršų bandžiau suvokti ką mes veikiame viduryje tamsaus parko. Gal jis mane čia nužudys? Na ir kvaiša, žinoma ne, jis pavaldus karalienei.
Po kelių akimirkų priešais mus pasirodė tamsus siluetas. Heidas pradėjo eiti, o aš iš paskos stengdamasi neatsilikti. Vampyras sustojo priešais mus stovinti vyrą ir aš sulaikiusi kvėpavimą laukiau kas bus toliau. Vyras vilkėjo juodą iki kelių siekiantį lietpaltį, ir tamsią kepurę kuri slėpė vyro akis ir plaukus. Tačiau jam kilstelėjus galvą žengiau žingsnį atgal. Jis buvo vampyras. Jo raudonos akys susmigo į mane ir aš pajutau adrenalino antplūdį, bet dar nespėjus ko nors griebtis, Heidas jau stovėjo priešais jį.
- Nesipriešink, aš vienas iš tikrintojų ir privalau tave patikrinti, - ištarė šviesiaplaukis ir vyro žvilgsnis pagaliau susikoncentravo ties juo.
- Aš nieko nepažeidžiau, - jo girgždantis balsas privertė mane suspausti kumščius, bet aš tik stovėjau ir spoksojau.
- Pažiūrėsim, nesipriešink ir nebėk, - paliepė jis.
Heidas ištiesė rankas norėdamas paliesti vyro galvą, tačiau jam žengus žingsnį, vampyras pasileido bėgti. Šviesiaplaukis giliai įkvėpęs pažvelgė į mane ir nuo mėnulio šviesos jo akys pasidarė kone stiklinės.
- Ir jie visada bėga, - atsiduso jis ir pranyko iš mano akiračio.
Mažiau nei po dviejų minučių laukimo, Heidas sugrįžo. Bandžiau jo išklausinėti kas nutiko, bet jis nepratarė nė žodžio. Galiausiai pasidaviau ir tiesiog sekiojau jį kelias valandas kol pasijutau išalkusi. Nenorėjau dar grįžti į tuos namus, man visai buvo gera vaikščioti naktį ir nebijoti, jog tai bus mano paskutinis vakaras. Šalia jo galėjau jaustis visiškai saugi, ir tas jausmas vis stiprėjo.
أنت تقرأ
Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)
مصاص دماءTai antroji "Kraujo troškimas" dalis. Po užpuolimo mokykloje kurioje Eidena neteko dviejų jai brangių žmonių, praėjo aštuoni mėnesiai. Dabar mergina visą savo laisvą laiką leidžia medžiodama atsitiktinius vampyrus pati nenutuokdama jog įrašo save į...
