Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

35. Dalis

Tik trys dienos iki karališko pokylio kuriame dalyvaus ir princas. Tik trys dienos ir tuomet viskas pasikeis. Tikriausiai tą dieną aš mirsiu, arba virsiu vampyre. O jeigu man pavyks, Heidas išvyks ir aš daugiau jo niekada nepamatysiu. Net nežinau kuri mintis buvo skaudesnė.
Pastarąsias dienas buvau pernelyg išsiblaškiusi, suirzusi ir visiškai nieko nenorėjau. Troškau pasikalbėti su Džeku, vaikiną mačiau vakar vakare sode su Mira, bet vos man priartėjus jis pradingo. Nežinojau ką galvoti, ar jis tyčia manęs vengia ar tiesiog vis dar nebuvo pasirengęs su manimi kalbėtis. Bet man reikėjo žinoti ką jis apie mane galvoja. Man reikėjo su juo atsisveikinti nes po trijų dienų viskas pasikeis.
Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau užbaigti matematikos namų darbus. Negalėjau sėdėti savo kambaryje nes tikrai išprotėsiu. Šalia stovėjo trečias kavos puodelis ir antra lėkštutė su šokoladiniu pyragu. Virtuvės šefas dėl manęs iškepė mano mėgstamiausią pyragą ir aš negalėjau atsispirti. Tikriausiai susirgsiu cukralige, nes mano kraujyje cukraus buvo kur kas daugiau nei jo turėtų būti, bet vargu ar dėl to turėčiau nerimauti. Viskas gali labai greitai pasikeisti vos po trijų dienų.
- Eiden, kaip laikaisi?- Mira atsidūrė priešais mane ir aš šyptelėjusi bakstelėjau tušinuku į uždavinį.
- Nekenčiu matematikos, - prisipažinau ir jos lūpose atsirado šypsena.
- Galiu padėti jeigu nori, - pasiūlė ji ir aš papurčiau galvą.
- Heidas žinos jeigu man padėjai, neklausk iš kur, kai nusirašiau namų darbus nuo Andžės jis žinojo.
- Taip, nuo jo sunku kažką nuslėpti. Gal šiandien norėsi vykti į miestą? Heidas tikrins, o mudvi galėtume pasivaikščioti ir tu prasiblaškytum, nes pastarosiomis dienomis atrodai labai išsiblaškiusi.
Linktelėjau, nes dabar man to reikėjo. Kitaip išeisiu iš proto nes nervai mane valgė gyvą. Dar turėjau kelias valandas kol saulė nusileis tad vyliausi jog iki tol užbaigsiu tą prakeiktą uždavinį.
Visgi negalėjau susikaupti. Medžiotojai irgi bus tame pokylyje. Bus ir Meisonas kuris ir vadovaus viskam. O Arčeris, nė nežinau ar jis bus, Tatijana man mažai ką papasakojo, o Heidas pasakė tiek kiek pats žinojo. Tačiau nuojauta kirbėjo jog nevertėtų jais pasitikėti.
- Amira, ieškojau tavęs. – tas balsas privertė mane sulaikyti kvėpavimą ir aš išplėtusi akis suspaudžiau tušinuką tarp savo pirštų.
- Džekai, - ištarė Mira žengdama į priekį. – Kas nutiko?
- Pamaniau jog gali man padėti.
Mira žvilgtelėjo į mane ir aš iš karto nuleidau akis. Aš tarsi jam neegzistavau. Suspaudžiau pirštus ir nuleidusi galvą stengiausi sulaikyti ašaras. Emocijos užėmė man kvėpavimą ir aš įsistebeilijau į skaičius kurių nesupratau.
- Pabūk čia, aš tuoj grįšiu, - ištarė mergina ir aš maniau jog tai buvo skirta man.
Pakėliau galvą, bet Miros jau nebebuvo. Išleidusi atodūsį pirštais persibraukiau per savo plaukus ir pastvėriau puodelį su kava. Jau ketinau gerti kai išgirdau lėtus žingsnius už savęs. Puodelis taip ir nepasiekė mano lūpų. Džekas vis dar buvo čia.
Jis lėtai apėjo stalą prie kurio sėdėjau ir atsirėmęs į spintelę pažvelgė tiesiai į mane. Jo akys buvo rudos, plaukai susišiaušę, bet jis atrodė taip pat kai jį mačiau paskutinį kartą būnant žmogumi. Tik šį kartą jo veide nebuvo jokios šypsenos, tik šaltis.
Mano širdis staiga pradėjo plakti greičiau. Buvau sugalvojusi dešimčia galimų pokalbio variantų, bet dabar jie atrodė lyg miglotas sapnas. Norėjau prabilti, bet iš mano lūpų taip ir neišėjo nė žodis.
- Džekai, - sušnabždėjau, bet žinojau jog jis aiškiai mane išgirdo. – Atrodai kur kas geriau.
- Tikrai? – jokių emocijų, tik šaltis kuris privertė mane sudrebėti.
- Kaip jautiesi? Mudvi su Andže labai dėl tavęs nerimavome.
Džekas neatsakė. Jis ir toliau stebėjo mane ir aš nuleidau akis į sąsiuvinį. Nežinau kaip dabar turėčiau su juo bendrauti, ką pasakyti jog vėl galėčiau pamatyti jo veide šypseną.
- Man labai gaila dėl visko kas nutiko, aš atsiprašau.
- Nedrįsk, - sušnypštė jis ir aš išvydau jo iltis. – Nedrįsk atsiprašinėti. Man nereikia tavo gailesčio. Tai tu mane tokį pavertei. Pamenu viską, pamenu mūsų barnį, jeigu būčiau tave ignoravęs ir grįžęs į sporto salę, vis dar būčiau žmogumi! Tu ketinai mane nužudyti, tu nuspaudei gaiduką.
- Džekai aš, - ašara prasprūdo iš mano akių ir aš stipriai suspaudusi lūpas atsistojau. – Aš norėjau tave apsaugoti, norėjau jog būtum kuo toliau nuo šio pasaulio.
- Tai turėjai man pasakyti, Eidena! Turėjai, bet viskas ką darei tai leidai laiką su Andrė. Ir pažiūrėk kur tave tai nuvedė! Netekai sesers ir pavertei mane pabaisa.
Jis akimirksniu atsidūrė priešais mane. Visi mano instinktai vertė mane saugotis. Troškau išsitraukti kuolą ir suvaryti jam į krūtinę, bet nepajudėjau iš vietos. Jo žodžiai smigo giliau už kulkas, buvo kur kas skausmingesni už suleistas iltis į mano kaklą ir aš nieko negalėjau padaryti.
- Nenoriu tavęs matyti, nenoriu jog prie manęs artintumeisi. Nereikia tavo atsiprašymų ir užuojautos. Tu sugriovei mano gyvenimą, atėmei jį iš manęs, todėl nesiartink prie manęs nes kitaip... – jis nutilo ir tuomet jo žvilgsnis nuslydo už manęs.
Džekas atsitraukė ir akimirksniu pradingo iš virtuvės. Kelias akimirkas taip stovėjau ir negalėjau sustabdyti tekančių ašarų. Aš atėmiau iš jo pasirinkimą, sugrioviau jo gyvenimą ir niekas to nepakeis. Jis turėjo visišką teisę manęs nekęsti, manimi šlykštėtis. Aš daugiau nebegalėjau jo vadinti savo draugu. Nes Džekas kurį mylėjau mirė.
Atsisėdau ir nuleidusi galvą suėmiau savo plaukus. Džekas manęs nekenčia, jis nenori jog būčiau šalia jo. Jis turėjo visą teisę taip su manimi kalbėtis. Juk viskas buvo tik per mane. Aš nuo jo slėpiau tiesą, aš jį pastačiau į pavojų, ir jis toks tik per mane.
- Eiden, - greitai nusivaliau ašaras ir bandžiau apsimesti jog sprendžiu uždavinį. – Kaip tu?
- Liko tik vienas uždavinys, - burbtelėjau ir vyliausi jog mano balsas nedreba. Heidas palinko į priekį ir aš sulaikiau kvėpavimą.
- Girdėjau kaip jis su tavimi kalbėjosi.
Žinoma jis girdėjo, turėjau susiprasti kai Džekas nebaigė sakyti tai ką norėjo.
- Tai nesvarbu, jis teisus.
- Ne, - jis pastvėrė mano riešą ir privertė atsisukti į jį. – Man prireikė daugybės pastangų jog jam nenusukčiau sprando, bet aš galiu suprasti kodėl jis taip su tavimi kalbėjo.
- Tikrai?
- Jis negali atleisti sau jog nesugebėjo tavęs apsaugoti. Jis nekenčia savęs jog įstūmė tave į pavojų ir net nuskriaudė. Jis negali būti šalia tavęs ne todėl jog kaltina sugriovus jo gyvenimą, bet todėl jog žino kiek skausmo tau sukėlė.
- Ne, tu nesupranti.
- Man nereikia suprasti, Eiden, aš žinau. – jis nubraukė mano plaukus ir pakėlęs smakrą įsistebeilijo į mano akis. – Jis tave myli, ir nekenčia savęs už visą skausmą kurį tau sukėlė. Jis nori jog tu jo nekęstum, jo bjaurėtumeisi. Štai ko jis nori.
- Aš negaliu, - papurčiau galvą ir pajutau kaip ašaros pradeda riedėti žemyn.
- Žinau, - jis prisitraukė mane arčiau ir apkabino. – Mira minėjo jog nori keliauti kartu?
Linktelėjau nes bijojau prabilti. Padėjusi galvą ant jo krūtinės sunkiai įkvėpiau ir bandžiau nusiraminti. Džekui reikėjo laiko, man reikėjo laiko.
Baigiau daryti namų darbus ir kartu su Heidu bei Mira išvažiavome į miestą. Mergina važiavo savo automobiliu, todėl aš ir Heidas galėjome pabūti vieni. Tačiau dabar aš nenorėjau kalbėtis. Visa kelia iki centro stebėjau pro langą lekiančius vaizdus ir bandžiau prisiminti kiekvieną Džeko ištartą žodį. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo didesnę kaltę jaučiau. Jis tik norėjo jog aš būčiau kuo toliau nuo jo.
Kai sustojome Heidas norėjo jog būčiau šalia, bet aš jau buvau pažadėjusi palaikyti kompanija Mirai.
Mergina pažadėjusi jog saugos mane, galiausiai šviesiaplaukis nusileido, bet tik tada kai paėmiau du ginklus. Jis žinojo jog savimi galiu pasirūpinti pati, jis žinojo jog aš galiu lengvai nugalėti paprastą vampyrą, bet kuo daugiau leidome laiką kartu, tuo labiau jaučiau jog jis trokšta mane saugoti nuo visų pavojų.
- Apie ką galvoji? – paklausė tamsiaplaukė kai patraukėme į kitą pusę nuo Heido.
- Apie viską, - prisipažinau. – Heidą ir save, Džeką, apie artėjantį pobūvį, medžiotojus, savo tėvus, Meisoną ir visą kitą. Net galvoju apie mokslus, nors tai visiškai kvaila.
- Tau tenka su daug kuo tvarkytis. – ji lėtai nusibraukė vieną plaukų sruogą ir šyptelėjo apnuogindama savo iltis. – Tu tokia jauna, turėtum džiaugtis gyvenimu, o ne bandyti išgelbėti pasaulį.
- Kartais nėra pasirinkimo, - atsidusau ir ji staiga sustojo.
- Visada yra pasirinkimas, tu tiesiog galėtum pasitraukti.
- Ir leisti visam miestui numirti? Ne, ačiū.
Vėl pradėjau eiti, bet tuomet Mira akimirksniu mane sustabdė. Jau ketinau jai pasakyti ką manau apie visą tą pabėgimą, bet ji prispaudė prie mano lūpų pirštą neleisdama prabilti. Kilstelėjau antakius ir tą akimirką visa įsitempiau. Aš negalėjau jausti kitų vampyrų, bet buvau tikra jog Mira gali.
Ji žengė į priekį kur stovėjo sumestos visokios šiukšlės. Žmonės dažnai palieka nereikalingus daiktus kur papuola jog nereikėtų mokėti papildomų pinigų už išvežimą. Nuvėriau sulūžusią lovą, ant viršaus užmestus skudurus ir sulūžusias dėžes. Ten galėjo slėptis benamis. Mieste jų buvo pilna ir aš vis svarstydavau kodėl miesto valdžia jiems nepadeda. Tokie žmonės tampa tiesiog lengvomis vampyrų aukomis.
Mira akimirksniu atsirado prie plyšio ir kažką ištraukė. Žengiau žingsnį atgal ir jau ketinau išsitraukti ginklą kai suvokiau ką mergina laiko. Tai buvo vaikas. Devynių vienuolikos metų mergaitė. Susivėlusiais rudais plaukais, purvinomis rankomis ir veidu. Ant rankų mačiau žaizdas, o jos drabužiai buvo purvini ir suplyšę. Ji drebėjo, jos tamsios akys išsiplėtė ir ji pabandė nusipurtyti Miros ranką, bet ji laikė ją tvirtai.
Mergaitė buvo išsigandusi, ir aš negalėjau patikėti jog ji čia slėpėsi. Žengiau arčiau ir ištiesiau rankas parodydama jog neketinu jos skriausti. Galiausiai tamsiaplaukė nustojo priešintis ir įsistebeilijo į mane.
- Mano vardas Eidena, o čia Mira, - parodžiau į merginą kuri atsargiai paleido vaiko ranką. – Mes tavęs nenuskriausim, pažadu.
Mergaitė sustingusi žvelgė į mane ir aš jau maniau ji ims ir pabėgs, bet jos akyse pasirodė ašaros.
- Kuo tu vardu? – pasidomėjau atsiklaupusi prie jos. – Kur tavo tėvai?
- Jie mirė, - sušnabždėjo ji. – Visur buvo kraujo, o jų kaklai buvo perplėšti, - sukūkčiojo ji suklupdama ant drėgnos žemės.
- Kviečiu Heidą, - tarstelėjo Mira išsitraukdama telefoną.
- Viskas gerai, aš neleisiu niekam tavęs skriausti, pažadu.
Ištiesiau rankas ir mergaitė delsdama galiausiai puolė man į glėbį ir apkabinusi mano kaklą toliau kukčiojo. Ji buvo šalta, sulysusi ir aš svarsčiau kiek laiko ji praleido gatvėje.



Noriu pranešti, kad istorija po truputį keliauja į pabaigą 🤗