Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

47. Dalis

Birželio aštunta, paskutinė diena mokykloje, o rytoj taip visų lauktos išleistuvės. Šiandien turėjau gražinti į biblioteką visas knygas ir susirinkti iš spintelės daiktus. Išėjusi su Andže iš klasės kurioje mūsų auklėtoja pusantros valandos sakė kalbą galiausiai buvome paleisti. Buvo keista palikti mokyklą. Nors ir kaip nemėgau į ją eiti, bei troškau kuo greičiau pabaigti, buvo dalykų kurių nenorėčiau pamiršti. Čia buvo iš ties daug prisiminimų. Gerų ir blogų, bet tai mane padarė tokia kokia dabar buvau.
- Ką manai jeigu šiandien surengtume vakarėlį? Džekas nieko prieš, kaip ir Reičelė.
Šyptelėjusi papurčiau galvą, aš visiškai nenorėjau eiti į vakarėlį, bei trukdyti Reičelei kuri beje buvo žmogus. Ji be galo miela mergina, net keista jog ji ir Džekas draugauja. O svarbiausia vaikinas buvo labai atsargus. Jis žinojo jog tokie santykiai niekur nenuves, tačiau nesvarbu kaip stipriai jis bandė vengti Reičelės, mergina tiesiog negalėjo jo paleisti. Galiausiai ji pradės senti ir susivoks jog kažkas negerai.
Atsidariau savo spintelę ir visą šlamštą sukišau į kuprinę. Nuo dūrelių nukabinau visas mano, bei Andžės su Džeku nuotraukas ir kiekviena jų atsargiai peržiūrėjau.  Vis dėl to mes visi trys liksime mieste. Andžė pradės studijuoti drabužių dizainą, aš pasirinkau teisės studijas, o Džekas nusprendė mokytis literatūros, nes jam patiko rašyti.
- Eide, vakarėlis, nagi, nebūk nuoboda, - pavartė akis ji ir nubraukė nuo veido šviesiai rudų plaukų sruogą. Ji dažė savo plaukus dažniau nei aš spėdavau įsiminti jų spalvą. – Mums to reikia, o kadangi tikrai nežadi rytoj keliauti į išleistuves privalai pasirodyti vakarėlyje.
Giliai įkvėpusi papurčiau galvą. Andžė atsirėmė į spintelę atstačiusi klubus. Jos trumpas raudonas sijonas ir balti marškinėliai ant kurių kabėjo kaklaraištis priminė man merginas iš tų turtingų mokyklų, tik Andžė nebuvo kalė. Ji buvo mano geriausia draugė nuo neatmenamų laikų ir visada tokia liks.
Mano akys nukrypo į nedidelį veidrodėlį kuriame mačiau savo atvaizdą ir šyptelėjusi nusibraukiau trumpą plaukų sruogą. Prieš kelias savaites nusprendžiau nustoti laukti Heido, nes žinojau jog jis nepasirodys. Turėjau gyventi ir judėti tolyn, bet tai nereiškė jog privalau keliauti į vakarėlį ir ten išsitaškyti. Todėl nusikirpau iki pečių plaukus ir dabar jie šiek tiek bangavo.
- Sveikos, - išgirdusi balsą krūptelėjau ir susitvardžiusi vos neatsidūriau priešais vaikiną. Andrė stovėjo vos už kelių metrų nuo mūsų ir rankose laikė vieną raudoną rožę.
- Andrė, - šyptelėjo draugė ir nervingai persibraukė plaukus. – Maniau susitiksime vėliau.
Taip kaip ji žiūrėjo į Andrė, Džekas žiūrėjo į Reičele. Palauk, negali būti. Išplėčiau akis ir pastvėriau draugės ranką.
- Man regis tu pamiršai man kažką paminėti, - kilstelėjau antakius ir draugė išsižiojo, tačiau nė vienas žodis taip ir nepaliko jos lūpų.
- Mes draugaujam, - ištarė Andrė ir aš piktai nuvėriau tamsiaplaukį. – Nepyk, tiesiog taip gavosi, mudu gerai sutarėme ir ankščiau, turiu omenį kai dar tu ir aš...
- Kurių galų man nepasakei? – pažvelgiau į draugę, bet ji tik suspaudė savo lūpas.
- Nes žinojau ką pasakysi. – pradėjo teisintis ji. – Jis tave įskaudino, suprantu, bet. – ji pasitraukė ir nudūrė akis į savo aukštakulnius. – Jis man patinka, labai.
- Gerai, - linktelėjau. – Tik kitą kartą pranešk ankščiau, nes kiek žinau aš tavo geriausia draugė.
Andrė priėjo prie Andžės ir pakštelėjęs į lūpas padavė rožę. Pavarčiau akis ir giliai įkvėpusi pabandžiau nusišypsoti. Mudu turėjome pokalbį, aš viską papasakojau Andrė ir net gi tai kuo tapau. Buvo keista su juo vėl kalbėtis, bet aš žinojau jog jis nėra dėl visko kaltas. Tai buvo mano dėdė ir Arčeris. Jie privertė tamsiaplaukį žaisti žaidimą kurio jis nenorėjo, ir jeigu jam nuoširdžiai patinka Andžė, kas aš tokia jog tarp jų stočiau.
Kartu patraukėme į lauką. Oras šiandien buvo nuostabus, ir aš jau pradėjau mąstyti jog būtų visai nieko nusivesti Ize prie ežero. Patraukėme prie stovėjimo aikštelės kur Andrė buvo pastatęs automobilį ir aš pamojusi jiems jau ketinau keliauti namo. Tačiau pasisukusi išvydau prabangų salotinės spalvos automobilį. Prie jo buvo atsirėmęs vaikinas. Šviesiaplaukis apsirengęs tamsiais marškiniais ir tamsiomis kelnėmis, o akis slėpė nuo saulės akiniai.
Mano širdis pradėjo taip stipriai daužytis jog pamaniau nualpsiu. Viskas akimirksniu išnyko, liko tik jis ir aš. O gal tai sapnas? Tai turėjo būti sapnas, nes Heido čia negalėjo būti.
Nežinau net kaip priartėjau prie jo, bet dabar stovėjau vos per žingsnį. Jis atsargiai nusiėmė akinius ir dabar aš mačiau jo mėlynas akis. Jaučiau kaip mano skruostu pradeda riedėti ašaros, bet nesugebėjau pajudėti. Norėjau prabilti, bet lūpos buvo stipriai sučiauptos.
- Eidena, - jis ištarė mano vardą, o aš užmerkiau akis. Jeigu tai sapnas, nenoriu pabusti. – Atleisk jog tik dabar pasirodžiau.
- Tu čia, - sušnabždėjau ir pajutau kaip jo rankos apsiveja mano liemenį. – Tai sapnas?
- Ne, aš tikras, tu tikra, ir mudu esame čia. – jo lūpos palietė manąsias ir aš apsivijau jo kaklą.
- Tu grįžai, - pravirkau stipriai jį apkabindama. – Daugiau niekada manęs nepalik, prašau.
- Nepaliksiu, - jis vėl mane pabučiavo ir galiausiai aš pažvelgiau į jį. – Daugiau niekada tavęs nepaliksiu, Eidena.
- Kas nutiko, aš radau tavo raštelį, ar sugebėjai juos ištraukti?
Heidas giliai įkvėpė ir liūdnai šyptelėjo. Jam nepavyko. Pajutau krūtinėje nemalonų jausmą ir troškau dabar pat surasti tą prakeiktą karalienę ir suvaryti kuolą jai į širdį. Žinojau jog ji kažką rezga nuo pat pradžių, žinojau jog ja negalima pasitikėti.
- Aš ją nužudysiu, - ištariau ir Hdidas pabučiavo mano kaktą.
- Dabar nenoriu apie tai kalbėti, - jis palietė mano plaukus ir jo veide atsirado šypsena. – Tu nusikirpai.
- Nepatinka? – kilstelėjau antakius, bet jis tik papurtė galvą.
- Atrodai nuostabiai.
Jis atidarė mašinos dureles ir aš pastebėjau į mus spoksančius Andrė su Andže. Šviesiaplaukis pasekęs mano žvilgsnį jau ketino prie jų prisiartinti, bet aš sugavau jo ranką. Žinojau jog jis nekenčia Andrė, bet žmonės keičiasi, ir kai kuriems reikia suteikti antrą šansą. Andrė įrodė jog nėra visiškai supuvęs ir jam rūpi mano geriausia draugė. Deja to paties negalėjau pasakyti apie Meisoną. Jis išvyko ir vyliausi jog daugiau niekada jo nepamatysiu.
Įsėdau į automobilį ir Heidas pradėjo važiuoti. Man nerūpėjo kur mes vykstame, viskas ko dabar norėjau tai būti su juo.
- Kas dabar? – paklausiau kai jis sustojo prie vieno iš prabangių namų, visai netoli kur gyveno Džekas.
- Tu turi visa vasarą, ar ne? – jis žvilgtelėjo į mane ir aš linktelėjau. – Aš vis dar privalau palaikyti tvarką, tikrinti vampyrus, bet Nikasa nesustodama žudo karališkas šeimas. Ji nužudė kitą princą ir ieško šmėklų. Po jų galime būti mes, tikrintojai, o tada likę vampyrai.
- Tai mes privalėsime ją sustabdyti? – pajutau kaip per mano odą perbėga šiurpas ir Heidas atsidusęs papurtė galvą.
- Vargu ar įmanoma ją sustabdyti. Ji kažko ieško, tik aš niekaip nesuprantu ko.
- Mes tai išsiaiškinsime kartu, aš ir tu.
Jis pasilenkė ir vėl mane pabučiavo. Negalėjau patikėti jog jis grįžo, ir šį kartą neketinau jo paleisti. Laukia ilga ir nuostabi vasara, ir aš ketinau atsiimti už prarasta laiką su juo. Nesvarbu kas mūsų laukia, aš ketinau kovoti iki galo.


Štai ir istorijos pabaiga. Ačiū visiems kurie ištikimai skaitė ir buvo kartu su šią istoriją.😍🖤🖤🖤 Ačiū už nuostabius komentarus ir palaikymą. Ačiū net ir tiems kurie tyliai skaitė ir nesireiškė, nes aš žinau jog jeigu baigėte skaityti tai istorija nebuvo jau tokia bloga. 🤔😱❤

Kai pradėjau rašyti šios istorijos antrą dalį, nesitikėjau jog galvoje pradės suktis ir trečioji dalis. Neplanavau karalienės padaryti blogos, bet gavosi likus dešimt skyrių iki pabaigos. Neplanavau į istorija įtraukti tokių veikėjų kaip Lukas, Nikasa / Nika, Reičelė – kurią esu paminėjus ne vieną kartą ir Eidena šį vardą girdėjo ankščiau kai kalbėjosi su Luku. Taigi, kiti mano planai yra rašyti istorija iš Nikasos pusės kurioje ji ir Lukas būtų pagrindiniai veikėjai, o Heidas su Eidana jau antraeiliai, bet jie taip pat būtų svarbūs toje istorijoje „Mirties pabučiuota, Tavo patobulinta“  bet kol kas palieku kaip yra nes noriu užbaigti kitas savo istorijas. Dar kartą ačiū, jūs nuostabūs.🖤🖤🖤🖤😍