Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

39. Dalis

Stovėjau kelias sekundes tuomet prie manęs prisiartino Heidas. Vaikino rankos apsivijo mano liemenį ir aš nervingai pažvelgiau į laikrodį. Vos už valandos turėsiu nužudyti Elasą. Tačiau dabar man buvo taip bloga jog įsikibau į vaikino marškinius ir priglaudžiau galvą. Man svaigo galva.
Heidas švelniai pradėjo glostyti mano nugarą, o aš giliai įkvėpusi pažvelgiau į jo mėlynas akis. Nežinojau ar jis girdėjo nors vieną mano žodį, bet tai buvo nesvarbu. Aš turėjau padaryti viską jog įtikinčiau princą likti su manimi vienu du.
- Puikiai laikeisi, - sušnabždėjo jis man į plaukus. – Eidena, jeigu manai jog nesugebėsi...
- Sugebėsiu, - pažvelgiau į jį ir pabandžiau nusišypsoti. – Man pavyks.
- Bet jeigu bijai noriu, kad išeitum, dabar pat.
- Aš negaliu, ir tu tai žinai.
Jis prispaudė savo lūpas prie manųjų ir man suspaudė krūtinę. Tai galėjo būti mūsų paskutinis bučinys todėl stengiausi įsiminti tą jausmą. Mano kūnas atsipalaidavo, širdis nurimo ir mane užliejo šiluma. Atplėšusi savo lūpas šyptelėjau ir įkvėpiau jo svaiginančio kūno aromato. Man patiko jo kvepalai, patiko jo dušo želės kvapas.
Troškau turėti daugiau laiko, norėjau jog nereikėtų skubėti. Tačiau turėjau mažiau nei valandą. Heidas suspaudė mano liemenį ir nusitempė mane šokti. Apsukęs mane ratu prisitraukė prie krūtinės ir aš jį apkabinau.
Keista, kai sužinojau jog pasaulyje egzistuoja vampyrai, prisiekiau sau jog nebūsiu kvaila ir nepapulsiu ant vieno jų. Žinojau jog mano gyvenimas nėra filmas ir žmonės su vampyrais negali būti kartu. Mano neapykanta jiems buvo tokia didelė, jog mieliau būčiau mirusi nei atidavusi savo širdį. Bet štai dabar aš buvau vieno stipriausių vampyrų glėbyje.
Šyptelėjau prisiminusi kai jis partempė mane atgal į kambarį kai bandžiau pasprukti. Pamenu kaip jis laikė mane glėbyje kai grįžau iš tėvų namų sužinojusi tiesą apie save. Pamenu kai jis įmetė mane į baseiną, o tuomet aš jį. Tie prisiminimai buvo brangesni už bet kokius pinigus ir aš nenorėjau jų prarasti. Troškau daugiau patirti, daugiau išgyventi, bet laikas tiksėjo.
Likus penkioms minutėms atsitraukiau nuo Heido. Vaikinas vis dar spaudė mano ranką, bet aš turėjau tai padaryti. Prie mūsų priėjo Tatijana ir liepė šviesiaplaukiui patikrinti aplinką, nes jai kaip ir man atrodė keista jog princas atsivedė tik dešimt vampyrų.
- Myliu tave, - ištariau ir pajutau kaip mano pulsas padažnėjo.
Heidas prisitraukė mane ir pabučiavęs lūpas giliai įkvėpė.
- Viskas bus gerai, jeigu negrįši po dešimties minučių aš pats jį susirasiu ir nudėsiu. – jo balso tonas pasidarė šiurkštus ir aš dar kartą jį pabučiavusi atsitraukiau. – Myliu tave, EIdena.
Paleidusi jo pirštus nusisukau ir pajutau tarsi būčiau palikusi savo širdį. Sumirksėjusi apsidairiau ir išvydusi raudonplaukį vampyrą žengiau prie jo. Vaikinas atrodė šiek tiek vyresnis už mane, bet tik keliais metais. Nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų ištiesė ranką ir aš nedrąsiai ją suspaudžiau. Gerklėje užstrigo gumulas ir man pasidarė sunku kvėpuoti. Palikome pagrindinę salę ir perėjome nedidelį koridorių, raudonplaukis atidarė kitos salės duris. Ši buvo dvigubai mažesnė, ir man pasidarė baisu.
Raudonplaukis uždarė duris palikdamas mane vieną su princu, o aš nedrąsiai žengiau į priekį. Per vidurį stovėjo nedidelis apvalus stalas ir trys kėdės. Princas stovėjo atsirėmęs į stalą ir susidėjęs rankas ant krūtinės šypsojosi. Prisišliejusi prie sienos pasitraukiau toliau norėdama išlaikyti atstumą, bet žinojau jog jam panorėjus to atstumo neliks.
- Tau nereikia manęs bijoti, - jis atsitraukė nuo stalo ir lėtai žengė į priekį. – Labai nusivyliau kai sužinojau, jog pabėgai.
Jis akimirksniu atsirado priešais mane, o aš krūptelėjusi žengiau atgal. Jo ranka suspaudė manąją ir aš sukandusi dantis buvau pasirengusi išsitraukti kuolą. Jo šypsena nieko gero nežadėjo ir aš jau siekiau savo ginklo, bet nespėjus jo paliesti buvau priremta prie sienos. Princas suspaudė abu mano riešus ir iškėlė virš galvos. Jo gniaužtai buvo geležiniai ir mane iš karto apėmė panika, tačiau tai ką jis padarė po to, nesitikėjau.
Princas įkando sau į dešinį riešą, o tuomet suspaudęs mano kaklą priglaudė savo lūpas. Neketinau praverti burnos. Visas mano kūnas priešinosi ir aš bandžiau ištrūkti. Tačiau tuomet jis užspaudė mano nosį ir at žinojau jog turiu tik kelias sekundes.
Mano burna prasivėrė ir aš pajutau tiršta skystį. Ne, to negalėjo būti. Panika sukaustė mano kūną ir aš norėjau išspjauti kraują iš savo burnos, bet princas delnu užspaudė mano veidą.
Dešimt sekundžių, penkiolika, jaučiau kaip skystis po truputį bėga mano gerkle žemyn, kol galiausiai visas atsidūrė mano viduje. Ašaros pradėjo riedėti žemyn, ir princas šypsodamasis pasitraukė nuo manęs.
Susmukau ant žemės ir kosėdama bandžiau išspjauti kraują, bet jis jau buvo mano organizme. O dieve jis davė man savo kraujo. Dabar jam tik reikėjo mane nužudyti, tik tiek.
Nusivaliau kruvinas lūpas ir atsistojusi išsitraukiau kuolą. Nesvarbu kaip, aš ketinau jį nužudyti už viską ką jis man padarė. Suspaudusi tvirčiau ginklą atsargiai žengiau prie jo ir stebėjau kiekvieną Elaso žingsnį. Tas padugnė nusipelnė kankinančios mirties, bet tam neturėjau laiko.
- Argi ne to norėjai? – kilstelėjo antakius  ir aš jaučiau kaip man darosi bloga. – Daviau tai ko prašei, Eidena. Bet planas buvo kitoks ar ne? Turėjai mane atsivilioti čia tam, kad nužudytum.
- Iš kur... – negalėjau patikėti jog jis žino.
- Iš kur žinau? – jis žengė arčiau manęs, ir dabar aš pasitraukiau tolyn ir atsidūriau kitoje stalo pusėje. – Kokia tu naivi. – jis atlaisvino savo kaklaraištį ir nusimetė tamsų kostiumą. – Kai Motina pateikė kvietimą neketinau pasirodyti, bet turėjau sugalvoti kaip ją pašalinti. Pasiūliau medžiotojams sandorį kurio jie negalėjo atsisakyti. – jo lūpose atsirado plati šypsena, o man pasidarė sunku kvėpuoti. – Kam princas kai gali gauti karalienės galvą?
Ir tada aš išgirdau klyksmus. Mano žvilgsnis nuslydo į duris ir aš panikuodama mečiausi į priekį, bet Elasas atsidūręs priešais mane, trenkė į veidą. Nuo smūgio trenkiausi į sieną ir pajutau skausmą galvoje. Dar man nespėjus atsistoti, jis pakėlė mane už plaukų ir sviedė per visą salę.
Klyksmai nesiliovė, o aš sunkiai alsuodama pakėliau galvą. Ant mano pirštų buvo kraujo ir man pasidarė silpna. Jeigu mirsiu viskas bus baigta. Kadangi pamečiau kuolą ištraukiau kita ginklą ir nusitaikiusi šoviau. Nė viena kulka nepataikė princo, o kai baigėsi šoviniai, pasileidau bėgti. Turėjau pastverti tą kuolą ir jį suvaryti jam į širdį, bet princas buvo greitesnis už paprasta vampyrą. Jis prilygo Heidui, todėl aš visiškai neturėjau šansų. 
Jis su manimi žaidė, sugavęs mano ranką užlaužė ją už nugaros ir priglaudė savo lūpas man prie kaklo. Jis ketino man įkąsti. Negalėjau jam leisti to padaryti todėl spyriau jam į koją ir ištrūkusi puoliau prie kuolo.
Pasigirdo skardus jo juokas. Suspaudusi žandikaulį atsisukau ir sunkiai alsuodama nusibraukiau nuo kaktos kraują. Žinojau jog nereikėjo pasitikėti medžiotojais. Jau tada kai dėdė mane perspėjo ir liepė iš čia dingti turėjau susivokti jog tai spąstai. Garsai didžiojoje salėje netilo, ir aš svarsčiau ar Heidas su kitais sugebėjo pasprukti. Tačiau nebuvo kada dėl jų nerimauti, nes princas vėl mane puolė. Aklai smogiau jam bandydama pataikyti, bet jis išmušė kuolą ir aš išgirdau kaulo traškesį.
Iš mano lūpų prasiveržė klyksmas. Jis sulaužė man ranką. Kūną purtė drebulys, o skausmas visiškai mane sukaustė. Man skaudėjo, beprotiškai skaudėjo ir aš troškau jog visas šis skausmas pradingtų.
Elasas suspaudęs mano gerklę prirėmė prie sienos ir suleido savo dantis man į kaklą. Sveikąją ranka įrėmiau jam į krūtinę ir bandžiau jį nuo savęs nustumti, bet neturėjau jėgų. Man pasidarė sunku kvėpuoti, vaizdas aplinkui darėsi blankus, o jis ir toliau gėrė kraują.
Kažkuriuo metu atsidarė durys ir mano žvilgsnis nuslydo į vyrą stovintį prie jų. Ne iš karto atpažinau jį. Ne iš karto mano smegenys suvokė jog tai Meisonas. Jo akyse mačiau siaubą, bet vos tik princas pakėlė akis jis susitvardė ir nusuko nuo manęs savo žvilgsnį.
- Ji pabėgo, - ištarė dėdė ir aš ištiesiau ranką į jį. Jis turėjo mane išgelbėti. Jis mano tėvas, jis mano dėdė. Jis negali manęs čia palikti. Jeigu jam nors kiek rūpiu jis mane išgelbės.
- Kaip apmaudu, viskas per niek, - sušnypštė jis ir jo žvilgsnis nukrypo į mane.
- Nereikia, - paprašiau pro tekančias ašaras.
- Kai pabusi, susirask mane, mudu turime nebaigtų reikalų, brangioji.
Pabučiavęs mano lūpas jis suspaudė mano galvą ir nusišypsojęs nusuko man sprandą. Princas mane nužudė.