Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

6. Dalis

Kažkas mane papurtė už pečių, ir tuomet mano ausis pasiekė keistas garsas. Sumirksėjau, bet mane tikriausiai vis dar veikė vaistai. Kažkas bandė mane pažadinti, iš pradžių maniau, kad tai Džekas, bet tai buvo ne jis.

Dar vienas garsas pažadino mane iš miego ir aš pradėjusi mirksėti ištiesiau ranką. Prie manęs buvo palinkęs vaikinas. Nieko nelaukdamas jis pakėlė mane nuo lovos ir pastatė ant kojų, tačiau jos manęs nelaikė. Dar nespėjus man nugriūti, jis mane sugavo ir viena ranka apglėbė mano liemenį.

Jo akys buvo nuostabios. Dar niekada nebuvau mačiusi tokių gražių mėlynų akių kurios tamsėjo ir susiliejo su jo juodais vyzdžiais. Jo trumpi šviesūs plaukai ir tas smalsus žvilgsnis. Atrodė jog aš sapnuoju, juk tai galėjo būti tik sapnas.

-Patinka ką matai? – sušnabždėjo jis šyptelėjęs puse lūpų.

-Tu ne medžiotojas, - susivokusi ištiesiau savo rankas norėdama nuo jo atsitraukti, bet jis pakėlė mane ant rankų ir išnešė iš kambario. – Tu vampyras, - mano širdis pradėjo plakti greičiau ir aš pabandžiau ištrūkti iš vaikino gniaužtų, bet tuomet jis atrėmė mane į sieną ir aš išvydau daugybę negyvų vampyrų. Visur aidėjo šūviai ir riksmai, kas po galais čia darosi?

-O ko tikėjaisi, dantukų fėjos? – kilstelėjo antakius jis ir ištraukęs kažką iš kišenės sviedė į kambarį kuriame dar prieš akimirką gulėjau.

Kambarys susprogo, o šviesiaplaukis uždengė mane nuo atskriejančių detalių kurios galėjo sužeisti. Stovėjau prispausta prie sienos ir bandžiau kvėpuoti. Kas čia vyksta? Kodėl mane gelbsti vampyrai? Kur mano dėdė? Kodėl jo čia nėra? Jau maniau pulsiu į isterija kai vaikinas atsitraukė ir pakėlė mano smakrą.

-Gali eiti? – jis nužvelgė mane ir suraukęs antakius suėmė mano suknelės medžiagą ir nuplėšė iki šlaunų. – Na ir bjauri suknia, iš kur tu ją ištraukei?

-Užsičiaupk, - sušnypščiau ir žengiau nuo jo.

-Neturim tam laiko.

Jis pastvėrė mane už riešo ir pradėjo tempti į kitą pusę ties ilgu koridoriumi. Vampyrai puolė vieni kitus, ir aš nežinojau kurie yra mūsų pusėje. Tačiau kai trys vampyrai priartėjo, blondinas pastūmė mane už savęs ir kai aš atsisukau jie jau gulėjo negyvi. Kas po galais jis toks? Pradėjau trauktis nuo jo, bet jis jau stovėjo prie manęs ir tempė tolyn.
Iš kambarių pasipylė dar daugiau vampyrų ir mano gelbėtojas išsitraukė ginklą. Paleidęs kulkas jis vėl permetė mane per save ir išsitraukęs kuolus suvarė juos į vampyrų širdis. Jis judėjo greičiau nei aš būčiau galėjusi suskaičiuoti iki dviejų.

Norėjau jam surikti jog patekome į spąstus, nes priešais mus buvo tik didžiulis langas. Reikėjo eiti į kitą pusę, bet aš buvau per daug išsiblaškiusi jog tai pastebėčiau. Bet vaikinas pradėjo šaudyti į langą ir jam sudužus apglėbė mane per liemenį. Na jau ne, aš tikrai dar noriu gyventi, nešoksiu su juo iš trečio aukšto. Man vos pavyko išgyventi iš antro iškritus.

-Laikykis, - ištarė jis ir pasileido per langą.

Stipriai apkabinau jo kaklą ir kojomis apsivijau jo liemenį. Sulaikiusi klyksmą pajutau kaip vėjas sutaršo mano plaukus ir odą nueina pagaugais. Aš mirsiu. Drebėdama laikiausi jo įsikibusi ir po ilgos akimirkos suvokiau jog vaikinas manęs nebelaiko apkabinęs. Lėtai pažvelgiau į tas keistas akis ir vėl pradėjau kvėpuoti.

-Gal nulipsi? – kilstelėjo antakį jis ir aš pasijutusi kvailai nušokau nuo jo. – Gerai, o dabar į automobilį,  - sukomandavo jis pastverdamas mane už riešo.

Jis nusitempė mane prie juodos mašinos ir dar nespėjus paprieštarauti įstūmė į vidų. Kai atsisukau jis jau sėdėjo už vairo ir išvažiavo iš didžiulio kiemo. Mano širdis taip stipriai trankėsi krūtinėje jog nebegirdėjau nieko. Prisispaudusi prie durelių bandžiau nustoti drebėti, bet į mane plūstelėjęs adrenalinas neleido nusiraminti.