Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

45. Dalis

Vilkėjau baltą iki kelių suknelę, o ant viršaus juodą trumpą iki krūtinės odinį švarkelį. Sugebėjau įtikinti Mirą jog su aukštakulniais nesugebėsiu pajudėti tad galiausiai apsimoviau sportiniais bateliais. Mano plaukai krito didelėmis garbanomis, o akys buvo ryškiai išdažytos. Ant dantų prisitvirtinau iltis kurias turėjo Andžė nuo pernai metų helovyno vakarėlio. O mano lūpos buvo ryškiai raudonos.
Vairavau vieną iš prabangių Heido automobilių, o jis ir kiti vampyrai su karalienę sekė iš paskos. Šviesiaplaukis nenorėjo manęs palikti vienos, bet mes abu žinojome jog aš nemirsiu. Buvau nemirtinga ir galėjau nužudyti princą. Vyliausi jog galiu.
Spaudžiau iki šimto šešiasdešimties, galėjau ir daugiau, bet jaučiau jog Heidas dabar graužia nagus ir meldžiasi jog jo automobiliui nieko nenutiktų. Mano lūpose pasirodė šypsena ir žvilgtelėjau į navigacija. Dar penkiolika kilometrų. 
Pradėjau lėtinti. Heidas su kitais jau turėjo būti sustoję, o aš sumažinusi greitį iki šimto pradėjau nervintis. Aš viena prieš visus vampyrus. Tačiau princas negalėjo žinoti jog aš nesu vampyre. Vyliausi jog jis nežino tiesos.
Sustojau prie didžiulių vartų. Saulė jau buvo nusileidusi todėl iškišau galvą ir pamojavau į kamerą. Laikas bėgo. Po kelių minučių vartai atsivėrė ir aš įvažiavau į didžiulį kiemą. Rūmai buvo tris kartus didesni už namus kuriuose gyvenau su Tatijana.
Suspaudžiau telefoną ir išlipusi iš mašinos pradėjau eiti. Nebuvo nė vieno vampyro. Niekas nesaugojo durų, niekas manęs nepuolė.  Pastūmiau duris ir mane apėmė labai keistas jausmas. Oras čia buvo troškus, o mano žingsniai aidėjo visame name.
Nuo šlaunies dirželio ištraukiau kuolą ir lėtai pradėjau eiti. Visur mėtėsi drabužiai, tarsi kažkas tyčia juos išmėtė, tačiau geriau įsižiūrėjus ten buvo viskas ką paprastai vilkėtų žmogus. Kas per šūdas?
Nuėjau į svetainę, ten kur pirmą kartą susitikau su princu. Pastebėjau didelę raudoną kėdę, o prie jos tamsius prabangius drabužius ir auksinę karūną papuošta raudonais rubinais. Ant kėdės buvo lapelis parašytas raudonu rašalu. Geriau įsižiūrėjus suvokiau jog ten kraujas.
Suspaudusi lūpas paėmiau raštelį ir  bandžiau kvėpuoti.

„Krisit kaip musės kol išžudysiu jus visus. Vieno princo nebėra, sumedžiosiu kitą, o tuomet imsiuosi galvos. Tatijana, tu nuo manęs nepasislėpsi, buvo kvaila manyti jog galit mane suvaldyti. Iki pasimatymo. N.“

Drebančiais pirštais numygau Heido numerį ir pradėjau laukti. Mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog man net pasidarė bloga. Kas galėjo juos visus išžudyti ir net nepalikti kūnų? Kas ta N?
- Eidena, kas nutiko? – Heidas atrodė sunerimęs, o aš apsidairiusi nurijau gerklėje užstrigusį gumulą.
- Jie visi mirę, - sušnabždėjau. – Jie visi negyvi, privalot atvažiuoti.
- Tuoj būsim, tu tikra jog princas negyvas?
- Visu šimtu procentu.
Išjungusi pokalbį suradau kambarį kuriame buvo kameros ir visa apsauga. Atidariusi vartus palikau juos atvirus ir suvokiau jog jie automatiškai atsidaro po kelių minučių jeigu niekas jų neblokuoja.
Grįžau į svetainę ir pradėjau laukti. Išgirdusi automobilius akimirksniu pašokau ant kojų ir nulėkiau į lauką. Heidas akimirksniu atsidūrė šalia ir stipriai mane apkabino.
- Kas čia nutiko? – paklausė jis, bet aš tik papurčiau galvą.
Tatijana pasirodė su kitais vampyrais. Jie visi atrodė sutrikę ir nė vienas nežinojo kas čia vyksta, tačiau Tatijana kažką žinojo. Ištiesiau jai lapelį ir ji greitai perskaičiusi nuskubėjo į svetainę.
Pasitraukusi nuo Heido pasivijau karalienę kuri buvo įsiutusi. Galiausiai jos akyse pamačiau baimę ir norėjau žinoti kas čia darosi.
- Turime išvykti, tuojau pat, - ištarė ji ir aš žengiau prie jos.
- Pirma man paaiškinsi kas čia vyksta, kas juos visus nužudė? – neketinau jai leisti pradingti ir nieko man nepaaiškinti. – Kalbėk, arba tu būsi sekanti. – pasukiojau kuolą savo rankose ir šviesiaplaukis atsidūrė tarp mūsų.
- Nurimk, - paliepė jis, bet aš neketinau nurimti. Man reikėjo žinoti kas po velnių čia vyksta.
- Jis manė jog gali suvaldyti Nikasa. Sakiau jam jog tai bloga mintis. Jis priviliojo ją čia ir paskelbė sau mirties nuosprendį, - išrėžė karalienė ir sunkiai persibraukusi plaukus pasitraukė tolyn. – Turime dabar pat išvykti.
Heidas suspaudė mano ranką ir prisitraukęs pabučiavo. Pajutau skausmą krūtinėje. Nenorėjau dabar pat atsisveikinti. Negalėjau dabar pat jo paleisti. Taip buvo nesąžininga.
Atsitraukusi nuo jo nusisukau ir galiai įkvėpusi nusivaliau ašaras.
- Heidai, turime vykti, dabar pat, - sukomentavo karalienė ir aš visa savo pyktį nukreipiau į ją.
- Tu pažadėjai palikti mano sesers kūną, - priminiau jai ir ji tik vyptelėjo.
- O tu turėjai nužudyti mano sūnų, bet to nepadarei.
- Tu kalė, - žengiau prie jos, bet Heisas mane sustabdė. Aplink mus vampyrai sujudo, o karalienė plačiai nusišypsojo. – Reikėjo tave nudėti vos pamačius, - sušnypščiau ir Heidas atsuko mane į save.
- Pasiimk mašiną ir dink iš čia, - paliepė jis. Iš kišenės ištraukė kitus raktus ir padavė man. – Duok buto raktus Džekui, tegu jis ten apsigyvena, nes greitai namas ten bus tuščias ir parduotas.
- Tu tikrai išvyksti?
- Žinoma išvyksta, o ko tu tikėjaisi? – įsiterpė karalienė susidėdama rankas ant krūtinės. – Paruoškite mašinas, nes mes išvykstam!
- Eiden, - Heidas vėl mane apkabino ir aš įsitvėriau į jo marškinius. – Myliu tave.
- Nepalik manęs.
- Viskas bus gerai, bet dabar turi važiuoti. Susirink daiktus ir grįžk pas tėvus, prašau.  – jis pabučiavo mano kaktą ir kai atsitraukė suvokiau jog mes vieni.
- Myliu tave, - sušnabždėjau, o tuomet jis pradingo.
Po akimirkos išgirdau kaip mašinos išvažiuoja, o aš pratrūkusi pradėjau verkti. Jis išvažiavo su ja, paliko mane ir pasirinko ją. Dieve dabar norėjau jog čia būtų koks šimtas vampyrų kuriuos galėčiau nužudyti. Troškau jog galėčiau išsilieti nes krūtinėje jaučiau tokį skausmą. Man skaudėjo labiau nei tada kai maniau mylinti Džeką. Dabar mano širdis kraujavo ir aš nieko negalėjau padaryti.
Nežinau kiek laiko praėjo, bet galiausiai prisiverčiau grįžti į mašiną ir pradėjau važiuoti. Reikėjo grįžti į namus ir susirinkti daiktus, bei paaiškinti Džekui kas vyksta.
Važivau gerokai viršydama greitį, bet man nerūpėjo. Net jeigu ir padaryčiau avarija tikriausiai išlipčiau jau spėjus užgyti žaizdoms. Kai įvažiavau į miestą prilėtinau ir įsukusi į miško taką suspaudžiau kumščius. Privažiavusi vartus giliai įkvėpiau ir pradėjau laukti. Jau maniau niekas man neatidarys, bet tuomet vartai atsivėrė ir aš pradėjau važiuoti tolyn.
Kai pasiekiau namus suvokiau jog dauguma darbuotojų jau palieka savo darbą. Vargu ar jiems kas nors normaliai paaiškino kas vyksta, bet vos man išlipus mane pasitiko Džekas.
Jis norėjo sužinoti kas vyksta ir aš pažadėjau jam paaiškinti, bet pirma turėjau susirinkti savo daiktus. Vaikinas pažadėjo man padėti. Kol dėjausi viską į krepšius jis surinko mano mokyklos knygas ir viską sunešė į automobilį. Paėmiau ir kelis Heido marškinius. Kai jau norėjau eiti pastebėjau ant pagalvės sulankstytą raudoną lapelį. Išlanksčiusi vėl norėjau pradėti verkti.

„Eiden, žinau tik vieną, jog po šio vakaro man teks išvykti. Nenoriu to daryti, jeigu turėčiau pasirinkimą nevykčiau su karalienę, bet ji turi kai ką kas man priklauso ir jeigu aš nevykdysiu jos paliepimų, ji nužudys kai ką kas man yra brangu. Pameni istorija apie Alesandra? Ji susilaukė berniuko. Tas berniukas užaugo ir sukūrė šeimą. Jeigu nepaklusiu Tatijanai ji nužudys tą šeimą. Alesandros sūnų, jo žmona ir dvi mažas mergaites. Privalau juos apsaugoti, tiek esu skolingas Alesandrai už sugriautą jos gyvenimą. Labai tave myliu ir pažadu jog sugrįšiu. Heidas“