Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

37. Dalis

Keturios valandos iki pobūvio pradžios. Stovėjau priešais veidrodį ir nervingai tampiau vieną plaukų sruogą. Šį vakarą gali viskas pasikeisti. Aš nužudysiu princą ir Heidas išvyks. Aš nenužudysiu princo, nes jis nužudys mane. Arba aš nenužudysiu princo ir jis pavers mane vampyre. Kuris iš šių trijų variantų būtų geriausias? Tiesa pasakius nė vienas manęs neviliojo.
Suspaudžiau savo raudonas lūpas į ploną linija ir giliai įkvėpusi nužvelgiau Andžės padarytą makiažą. Jis nebuvo labai ryškus, tačiau pabrėžė mano rudas akis ir kitus švelnius veido bruožus. Mano tamsūs plaukai buvo sugarbanoti ir gražiai sukelti į viršų, o šone įsegta daili raudona sagė. Mano raudona kraujo suknelė siekė kelius apnuogindama mano pečius, o pakabukas išryškino mano kaklo linijas.
Svarsčiau ar atrodau kaip mama. Nors Heidas ir sakė jog esu panaši, bet troškau turėti nors vieną jos nuotrauką. Tikriausiai Meisonas turi bent vieną, o gal jis sunaikino visus Keitės egzistavimo įrodymus.
Giliai įkvėpiau ir atsitraukiau nuo veidrodžio. Aš buvau masalas. Turėjau priversti princą prie manęs prieiti ir gavusi galimybę jį nužudyti. Tik bijojau jog nespėsiu išsitraukti durklo kai jis perpras mano planą.
Apsimoviau juodas aukštakulnius ir tą akimirką atsivėrė durys. Heidas įėjo į kambarį pasipuošęs tamsiu kostiumu, baltais marškiniais ir juodu kaklaraiščiu. Tai privertė mane nusišypsoti. Jis atrodė žavingai, ir aš užsinorėjau jį pabučiuoti.
- Atrodai nuostabiai, - jis uždarė duris ir aš išvydau ką jis laikė rankose. Jis atsiklaupė priešais mane ir akimirką dvejodamas patraukė mano suknelę į viršų. – Prisegsiu tai prie tavo šlaunies, gerai?
Linktelėjau nes žinojau jeigu prabilsiu, balsas mane išduos. Sukandusi dantis bandžiau ignoruoti karšti, bet jo pirštam prisilietus prie mano odos buvo sunku tai padaryti.
Įsikandau į lūpą ir nusukau akis nuo jo. Mano pirštai suspaudė patalynę ir aš jaučiau kaip stipriai daužosi mano širdis. Net kraujas kaito mano venose. Dar truputis ir aš pamiršiu viską aplinkui.
Kai jis pagaliau užsegė dirželį ir pritvirtino ginklą su nedideliu kuolu atsidusau. Man darėsi sunku kvėpuoti, o kai pažvelgiau į mėlynakį įsikandau į lūpą. Troškau jog viskas būtu kitaip, jog mudu būtume susipažinę kitokiomis aplinkybėmis. Jog niekas netrukdytų mūsų santykiams ir galėtume gyventi savo gyvenimus. Aš ir jis. Tačiau, apie tai galėjome tik svajoti.
- Jaudiniesi? – paklausė jis ir aš papurčiau galvą. – Tau nebūtina man meluoti.
- Aš bijau, - prisipažinau ir tą pačią akimirką norėjau susigrąžinti ištartus žodžius.
- Žinai, būtų keista jeigu nebijotum.
- Tikrai? – kilstelėjau antakį nes visada maniau jog jis laiko mane stipria ir nieko nebijančią.
- Aš irgi bijau.
- Tu bijai? Nemaniau jog išaus diena kai tą pasakysi, - šyptelėjau ir mano rankos nuslydo ant jo kaklo. – Ko tu bijai?
- Jog daugiau niekada tavęs nepamatysiu, jog mirsi man ant rankų arba nesugebėsiu tavęs išgelbėti.
- Viskas bus gerai, - bandžiau įtikinti ne jį, bet save. – Patinka mano suknelė?
Heidas atsistojo ir suėmęs mano ranką taip pat pastatė ant kojų. Lėtai apsukęs mane ratu prisitraukė ir prispaudė savo lūpas man prie kaklo. Tą akimirką norėjau išsilydyti jo glėbyje, bet tam neturėjome laiko.
- Bijau jog nesusivaldysiu, - sušnabždėjo ir mano lūpose atsirado šypsena. – Bijau jog nužudysiu kiekvieną vyrą kuris pažvelgs į tave.
- Turi omenį vampyrą? – pasukau galvą jog matyčiau jo akis.
- Ne, Eidena. Kiekvieną kuris pažvelgs į tave, nesvarbu kas jis bus.
Užmerkiau akis ir bandžiau nustumti visas savo emocijas. Dabar tam nebuvo laiko. Akimirką  palūkėjusi, apkabinau jį ir šyptelėjusi ištiesiau ranką. Jo lydima išėjau iš kambario ir meldžiausi jog šis vakaras nepasibaigtų skerdynėmis.
Visi buvo pasiruošę. Visi vampyrai kurie ketino vykti į pobūvį ir saugoti jų mylimą karalienę. Heidas ir dar trys vampyrai kurių nebuvau mačiusi bus prilipę prie karalienės ir manęs. Kiti sukiosis aplinkui, o kita apsauga stebės pastatą ir bus išsimėtę viduje. Iš viso ji turėjo apie septyniasdešimt vampyrų, plius dvidešimt medžiotojų. Tiek turėjo užtekti, bent jau to tikėjausi. Jeigu man pavyks pašalinti princą ankščiau, niekas nenukentės. Jeigu...
Tatijana pasirodė netrukus. Vilkėdama dailę melsvos spalvos suknelę su kuria ji atrodė tokia elegantiška. Jos šviesūs plaukai buvo gražiai supinti ir sukelti į viršų, o ant galvos puikavosi smaragdais nusagstyta karūna. Šviesiai rausvos lūpos ir tvirta laikysena. Ji atrodė kaip tikra karalienė. Ji nė trupučio nepriminė mano sesers.
Šalia jos pasipuošusi trumpa juoda suknele stovėjo Mira. Mergina pažvelgusi į mane šyptelėjo ir aš nedrąsiai atsakiau jai vypsniu.
Stovėjau kaip įbesta ir tikriausiai net nebūčiau pajudėjusi jeigu ne Heidas. Vaikinas sunėręs mūsų pirštus pradėjo tempti į lauką kur jau stovėjo automobiliai. Aš Heidas, Mira, Karalienė ir dar vienas vampyras važiuosime vienu automobiliu, o visi likusieji kitais. Džiaugiausi jog į šią savižudišką misiją nevyksta Džekas. Nebūčiau galėjusi ištverti jo mirties dar kartą.
- Ar esi pasiruošusi, Eidena? – paklausė Tatijana ir aš žvilgtelėjau atgal kur ji buvo įsitaisiusi. Prie jos šonų sėdėjo du vampyrai.
- Taip, - numykiau suspausdama pirštus. – Žinau savo vaidmenį. Bet kas jeigu jis nenorės manęs? Jeigu nesugebėsiu pasilikti su juo vienu du?
- Patikėk, aš pažįstu savo sūnų, jis neatsisakys galimybės prie tavęs prieiti. Jis bandys vėl tave išsivežti, tavo kraujas jam pernelyg brangus jog jis išvaistytų jį veltui.
Linktelėjau ir nurijau gerklėje nemalonų gumulą. Mano ir Heido akys susitiko ir jo ranka nuslydo ant mano kelio. Sumirksėjusi nusukau akis ir įsistebeilijau į tamsą. Viskas greitai prasidės ir tik dievas žino kas nutiks.
Važiavome iki operas teatro kuriame dažniausiai būdavo organizuojami svarbūs renginiai, ir net vestuvės aišku jeigu turi pakankamai pinigų įpirkti patalpas. Net neabejoju jog Karalienė galėjo lengvai įpirkti viską ko troško.
Vos po penkiolikos minučių sustojome prie durų, ir ten stovintis liokajus turėjo pasirūpinti automobiliais. Vos tik išlipau iš tiltos mašinos pajutau šaltą orą kuris privertė mane sustingti. Lapkričio vidurys ir aš jaučiau jog greitai pradės snigti. Neturėjau jokio švarkelio todėl visa mano oda sustingo.
Heidas atsidūrė prie manęs, o karalienė už mūsų. Mums priartėjus buvo atidarytos dvigubos durys ir patiestas raudonas kilimas. Visur blizgėjo prabanga, ir aš akimirką išplėtusi akis apakau nuo daugybės šviesų. Mus iš karto pasitiko padavėjos su šampano taurėmis ir aš atsisakiusi žvilgtelėjau į karalienę.
- Keliaukime į pagrindinę salę, - ištarė ji ir Heido vedama pradėjau eiti tolyn.
Man drebėjo kojos, pirštai stipriai įsikibo į vaikino ranką ir aš stipriai sukandau dantis. Kai vėl atsidūrėme prie durų, giliai įkvėpiau ir žengiau į salę. Čia jau sukosi daugybę porų, šviesos akino ir man staiga pasidarė karšta. Visur buvo pastatytos šviežios gėlės, stalai papuošti purpuriniais kaspinais ir visur sukiojosi dailios padavėjos su užkandžiais ir raudonu vynu. Ne, tai buvo tikrai ne vynas. Man sutraukė skrandį suvokus jog ten kraujas.
Žmonių buvo daugiau nei tikėjausi. Tiksliau vampyrų. Vieninteliai žmonės buvo padavėjos aš ir dvidešimt medžiotojų kurie buvo vienoje vietoje. Iš karto pastebėjau Arčerį ir Meisoną.
Karalienė patraukė prie jų, todėl mes ėjome irgi. Mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog net pradėjo skaudėti. Heidas spustelėjo mano ranką ir aš trumpai žvilgtelėjau į jį.
- Eidena, kaip gražiai atrodai, - saldžiai nusišypsojo Arčeris ir aš sukandau dantis. – Labai dailus masalas, tikiuosi tikrai būsi naudinga. – jis atsargiai mane nužvelgė ir Meisonas žengė į priekį.
- Tavęs čia neturėtų būti, mes galėtume ir be jos nužudyti princą.
Tatijana už jų pagalbą leido jiems nužudyti princą. Arčeris manė jog jam pavyks pribaigti karalienės sūnų. Tuomet jo galia visuomenėje išaugs ir daugiau medžiotojų  prisidės prie jų. Deja, vienintelė kuri turėjo galimybę prisiartinti prie princo buvau aš. Bent jau tikėjausi, kad taip ir bus.
Princo vis dar nesimatė, bet aš jaučiausi keistai. Apsidairiusi nužvelgiau visus čia esančius ir vėl įsmeigiau žvilgsnį į Arčerį. Jis keistai šypsojosi ir man visa tai nepatiko.
- Eidena, galime šnektelti? – pažvelgiau į Meisoną ir pajutau kaip manyje pradeda virti kraujas. – Tai susyja su tavo motina.
Reikėjo tiek nedaug jog žengčiau žingsnį į priekį, bet Heidas apsivimo mano liemenį ir neleido daugiau žengti nė žingsnio. Tai galėjo būti spąstai, suvokiau tai, bet neketinau du kartus pakliūti į jų spąstus. Šį kartą, kad ir ką jis sugalvojo nepavyks.
Įtikinusi Heidą jog viskas bus gerai, nusekiau Meisoną iš salės. Jis atidarė vienas duris ir įleido mane pirmą. Kai durys užsidarė jis atsirėmė į jas, o aš padariusi pakankamai didelį atstumą tarp mūsų pažvelgiau į dėdę. Negalėjau prisiminti kada su juo paskutinį kartą kalbėjausi. Kadaise jis man buvo toks brangus, kadaise jį mylėjau kaip tėvą.
- Kalbėk, - paliepiau ir buvau pasirengusi prieš jį panaudoti ginklą jeigu jis tik suteiks man priežastį.
- Aš pamelavau, žinojau, kad sutiksi pasikalbėti kai paminėsiu tavo mamą.
- Nuostabu, tai ko nori?
- Noriu, kad išeitum, dabar pat paliktum šią vietą.
Negalėjau patikėti ką jis pasakė. Aš negalėjau palikti nes turėjau nužudyti princą. Neapykanta jam vis didėjo ir aš suspaudusi kumščius žengiau arčiau.
- Neketinu niekur eiti, - ištariau piktai ir jo akyse išvydau liūdesį tačiau jis greitai tai paslėpęs atsitraukė nuo durų.
- Jeigu neišeisi, šią naktį mirsi. Tau gal ir sunku tuo patikėti, bet aš nenoriu jog tau kas nors nutiktų. Prašau, išeik.
- Negaliu, - papurčiau galvą ir atidariau duris. - Jeigu žinai ką nors ką turėčiau žinoti, kalbėk.
Tačiau jis neprabilo ir aš daugiau nelaukdama palikau jį vieną. Nuojauta kuždėjo jog visas šis pobūvis yra spąstai, o aš patekau į jos vidurį.