Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

18. Dalis

Kažkokia nesąmonė. Aš turėčiau treniruotis, o ne važiuoti į mokyklą. Vakar galėjau praleisti šventės dalį, bet šiandien oficialiai prasideda pamokos ir Heidas pažadino mane šešta ryto. Deja, vos jam išėjus aš vėl užmigau ir miegojau iki pat septynių. Tada jis įsiveržė į kambarį ir nutempęs į dušą paleido šaltą vandenį. Prakeiktas vampyras, kad jis gyvas sudegtų.
Mečiau piktą žvilgsnį į šviesiaplaukį, bet jam puikiai sekėsi mane ignoruoti. Pirmi praleisti pusryčiai ir mūsų mieloji karalienė liko nepatenkinta, lyg man labai rūpi. Neketinau šokinėti nei pagal jos nei pagal Heido melodija. Bet vis tiek turiu eiti į mokyklą kai kažkur yra psichopatas vampyrų princas trokštantis apšviesti pasaulį savo egzistencija.
- Nepamirš likus paskutiniai pamokai man paskambinti arba parašyti jog atvažiuočiau tavęs pasiimti. – išdėstė jis įsukdamas į man pažįstama miestelį. – Jokios papildomos veiklos ar po pamokinių pasivaikščiojimų.
- Taip seneli, kaip pasakysi, - burbtelėjau ir Heidas pažvelgė į mane. 
- Seneli?
- Aš žinau, jog tam neturiu laiko ir tau nereikia man to kartoti, - iškvėpiau orą ir suspaudžiau prie krūtinės kuprinę.
Heidas neatsakė, o aš jau tikėjausi jog jis... tiesa pasakius net pati nežinau ko tikėjausi. Tiesiog man patiko su juo kalbėtis, jį erzinti ir su juo rietis.
Kai vaikinas įsuko į mokyklos stovėjimo aikštelę pažvelgiau į jį. Suspaudusi lūpas jaučiau kaip mano širdis pradeda plakti greičiau. Nenorėjau išlipti iš automobilio ir susidurti su realybe. Nežinojau ar apie mano dingimą čia kas nors žino, o labiausia bijojau įžengti į mokyklą kurioje nebėra Džeko. Jis vis dar buvo paskelbtas dingęs, bet dauguma jau manė, jog vaikinas miręs.
- Viskas bus gerai, susikaupk ties mokslais. – linktelėjau ir atidariau mašinos dureles kai Heidas mane sustabdė. – Pinigai pietums.
- Rimtai? – kilstelėjau antakius ir suspaudžiau kelis šimtus. – Čia užtektų visam mėnesiui.
- Puiku, tu jau ir taip man skolinga.
- Rimtai? Aš tavęs nieko neprašiau. – nusipurčiusi jo ranką išlipau iš mašinos ir stipriai trinktelėjusi durimis iškišau vidurinį pirštą.
Galėjau prisiekti jog dabar jis šypsosi. Giliai įkvėpusi apsidairiau. Aikštelė buvo pilna mokinių, visi atrodė laimingi ir dalijosi savo vasaros nuotykiais. Dairydamasi ieškojau Andžės, bet raudonplaukės nepastebėjau. Ji tikriausiai jau klasėje, o man dar reikia susirasti savo tvarkaraštį.
Niekas nekreipė į mane jokio dėmesio, ir aš džiaugiausi nes dabar dėmesio man visiškai nereikėjo. 
Prasibrovusi pro jaunesnių klasių mokinius įėjau į mokyklą kurioje buvo vėsiau nei lauke. Suspaudusi lūpas apsikabinau save rankomis ir patraukiau prie skelbimų lentos kur buvo sukabinti visų klasių tvarkaraščiai. Buvau pamiršusi koks chaosas būna pirmomis dienomis todėl palaukusi mažiausiai penkias minutes sugebėjau prasibrauti į priekį.
- Eidena? – kažkas palietė mano petį ir aš iš karto atsisukau. – Vakar tavęs nepastebėjau, - viptelėjo šviesiaplaukė nusibraukdama vieną plaukų sruogą.
- Labas Nina, - tarstelėjau nužvelgdama jos dailią raudoną suknelę. – Vakar manęs nebuvo.
Mudvi su šviesiaplauke niekada nebuvome draugės. Ji daugiau bendravo su Andže. Mudvi neturėjome nieko bendro todėl nustebau jog ji mane užkalbino.
Jos šviesūs plaukai sukosi didelėmis garbanomis, akys ryškiai padažytos, o lūpos tyčia papūstos. Lakuoti raudoni nagai ir aukštakulniai, o ant rankos juoda rankinė kurioje vargiai būtų tilpusi knyga.
- Nemačiau ir Andrė, jis atvažiavo su tavimi? – Ji atsirėmė į sieną ir vos matomai šyptelėjo. Tai štai dėl ko viskas.
- Ne, mudu jau nebe kartu, - prisipažinau, nes vargu ar tarp mūsų būtų kas nors išėję atsižvelgiant į dabartinę situaciją
- Tai jis laisvas, puiku, ačiū. – ji nusibraukė plaukus ir patraukė į klasę.
Patraukiau į matematikos kabinetą. Pirma diena, o ji prasideda su sunkiausia pamoka. Žinant mokytoją tai jau šiandien užduos pilną lapą namų darbų ir tikėsis jog mes tai padarysime per pirmą dieną.
Prie durų rikiavosi vaikinai. Atpažinau savo bendraklasius ir praėjusi pro juos sustojau ir pradėjau dairytis Andžės. Man pasidarė neramu, nes merginos klasėje nebuvo. O kas jeigu ją užpuolė vampyras? O kas jeigu ją nuskriaudė Džekas?
- Dieve, ko čia stovi vidurį kelio? – suburbėjo mergina ir aš greitai pasitraukusi į šalį nuvėriau merginą trumpais violetiniais plaukais.
- Andže? – pastvėriau ją už rankos ir mergina atsisukusi piktai dėbtelėjo į mane, o tuomet jos burna prasivėrė.
- Eidena, - sušnabždėjo ji ir aš pastebėjau jos akyse besikaupiančias ašaras. – Tu čia?
Dar man nespėjus atsakyti ji apkabino mane ir suspaudė savo glėbyje. Jaučiau kaip į mus susminga bendraklasių žvilgsniai todėl ketinau kuo greičiau jai viską papasakoti. Ji turėjo teisę žinoti kas nutiko.
Andžė atsitraukė ir paskubomis nusivalė išriedėjusias ašaras. Suspaudusi rausvai padažytas lūpas ji suspaudė savo pilką rankinę ir pasitaisė juodą palaidinę. Ji atsargiai ištiesusi ranką palietė ištiesintus mano plaukus lyg aš bet kurią akimirką galėčiau išgaruoti kaip dūmas.
- Tu čia, - tyliai ištarė ir aš linktelėjau. – Turėsi man viską papasakoti nes aš... – ji papurtė galvą ir nusisukusi nužvelgė visus esančius suolus. Pastvėrusi mane už rankos nusitempė į patį galą ir mums atsisėdus palinko į priekį. – Tu gyva.
- Taip, - sušnabždėjau ir pastebėjau kaip į mus pradeda spoksoti Sara ir Vivi. – Buvo tikrai smagios atostogos, tu nė neįsivaizduoji su kuo susipažinau.
Merginos iš karto nusisuko, o aš vėl pažvelgiau į Andže. Ji suvokė apie ką aš kalbu. Tikriausiai jai pasakė mama jog dingau, o gal ir Andrė.
- Turi tvarkaraštį? – pasidomėjau kai draugė vis dar negalėjo atitraukti savo akių nuo manęs. – Andže?
- Ar matei jį? – sušnabždėjo palinkusi į priekį ir aš suspaudusi kumščius linktelėjau. – Andrė papasakojo kas nutiko.
- Ar jam viskas gerai?
Mergina linktelėjo ir į klasę įėjo mokytoja. Nužvelgusi visus atsisėdo ir pradėjo vartyti lapus. Dar turėjome kelias minutes iki skambučio, bet dabar kalbėtis buvo beprasmiška. Visai netroškau jog kas nors išgirstų apie ką mudvi kalbamės.
Prasidėjus pamokai bandžiau susikaupti ir nekreipti dėmesio į Andže kuri vis dar į mane spoksojo. Tikrai bandžiau susikaupti ir suvokti tik pradėta temą, bet tie skaičiai buvo tikras galvos skausmas. Užsirašiau visus pavyzdžius ir net išspręstus uždavinius nuo lentos, bet pati nesugebėjau nieko išspręsti. Jeigu taip ir toliau vargu ar sugebėsiu išlaikyti egzaminą, ne tik matematikos bet ir kitus.
Vos tik skambutis nuskambėjo visi su džiaugsmu pakilo nuo kėdžių, o Andžė buvo viena iš greičiausių. Mergina pastvėrusi mano knygą pradėjo tempti mane iš kabineto. Ėjau paskui ją žinodama jog iki kitos pamokos turime dešimt minučių.
Ji nusitempė mane į biblioteką ir aš giliai įkvėpiau suvokusi jog pokalbio nesugebėsiu išvengti. Kai atsidūrėme pačiame gale ji susmuko ant kėdės ir susidėjusi rankas ant krūtinės laukė.
Atsisėdau ant žemės ir sukišusi pirštus į savo plaukus pradėjau viską nuo pradžių. Nuo tos dienos kai Džekas mane pagrobė ir nugabeno pas princą. Tas mėnuo buvo toks siaubingas jog mielai norėjau ištrinti tai iš savo prisiminimų, deja tokios prabangos neturėjau.
Papasakojau jai ir apie savo dėdę bei tėvus. Pasakiau kas mane išgelbėjo ir su kuo dabar gyvenu. Andžė visą laiką įdėmiai klausėsi ir nei karto manęs nepertraukė. Džiaugiausi nes vargu ar būčiau sugebėjusi tęsti toliau. Man buvo sunku, skaudu vien apie tai kalbėti. Galiausiai ant pačios pabaigos pravirkau. Visko buvo tiek daug, o man buvo sunku nepalūžti.
Mudvi praleidome dvi pamokas. Žinojau, kad Heidas tą pastebės ir aš turėsiu už tai atsakyti, bet šią akimirką man tikrai reikėjo geriausios draugės ir aš žinojau, kad galiu pasitikėti Andže.
- Gerai, visko tiek daug, - ji papurtė galvą ir suspaudė savo lūpas. – Pamišęs princas, tavo dėdė yra tikras tėvas, ir negana to tavo sesers kūną užėmė vampyrų karalienė. Kaip apskritai tai įmanoma?
- Neklausk, aš nežinau, - papurčiau galvą ir įsispoksojau į trumpus savo nagus.
- O tas Heidas, patrauklus?
Kilstelėjau antakius, bet Andžė laukė mano atsakymo.
- Jis vampyras, juk supranti tai?
- Taip, bet tu sakei jog jis tave išgelbėjo ir su tavimi elgiasi gražiai, - priminė ji ir aš linktelėjau. – Tai ne visi vampyrai yra blogi.
- Liaukis, - paprašiau ir ji paėmusi mano ranką ją suspaudė.
- Tavo sesuo turėjo žmogiškumą, o jeigu jį sugražintume ir Džekui?
- Andže, - nusukau akis nes nenorėjau apie tai kalbėti. – Jis vampyras, visada trokš kraujo.
- Taip, bet tu ketinai paleisti seserį. Jeigu yra nors menkiausia galimybė susigrąžinti Džeką, aš neketinu  pasiduoti.
- Jis su princu, - priminiau jai ir ji linktelėjo. – Aš turėsiu jį nužudyti, bet net nesuvokiu kaip, aš nesu tokia greita kaip vampyrai, o jis tikrai neprieis prie manęs ir nelauks kol jam į krūtinę suvarysiu kuolą.
- Bet tu ypatinga. Pati sakei jog tavo tikra mama...
- Nesakyk, - papurčiau galvą ir tą akimirką nuskambėjo skambutis. – Keliaukim, neketinu praleisti dar vienos pamokos.
- Andrė dėl tavęs nerimavo, - man atsistojus ištarė ji. – Jis bent kartą į savaitę atvažiuodavo pas mane ir teiraudavosi ar ką nors žinau. Jis tavęs ieškojo, nors jam ir buvo draudžiama, jis neketino pasiduoti. Eiden, jis myli tave.
Giliai įkvėpiau ir sumirksėjusi pažvelgiau į ją. Jeigu Andrė bus šalia manęs, aš jam kelsiu tik grėsmę. Džiaugiausi jog jis nepasidavė, bet tiesa buvo siaubinga. Mane išgelbėjo ne medžiotojai, o vampyrai.