Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

43. Dalis

Heidas neparvežė manęs namo kaip aš tikėjausi. Buvau tokia išsiblaškiusi jog iš pradžių net nesupratau jog esame prie klubo. Po visko kas nutiko aš tiesiog norėjau susidėlioti savo mintis. Dabar buvau nemirtinga ir galėjau nužudyti princą. O po to mudu su Heidu galėsime būti amžinsi.
- Tu eini? – jis stovėjo prie mano durelių ir aš sumirksėjusi greitai linktelėjau. – Gal nori, jog parvežčiau tave namo?
- Ne, man viskas gerai, - vyptelėjau sunerdama savo pirštus su jo.
Praėjome didelę eilę ir atsidūrę viduje, Heidas iš karto nusitempė mane į šokių aikštelę. Apsukęs mane ratu prisitraukė prie savo krūtinės ir mudu lėtai pradėjome judėti. Mudviem nerūpėjo jog nepataikom į taktą, jog vos judame susiglaudę vienas prie kito. Man patiko jausti jo kūną, jo karštas lūpas ant savo kaklo ir skruosto. Heido tvirtos rankos nuslydo per mano nugarą žemyn ir aš padėjusi galvą ant jo krūtinės sunkiai įkvėpiau.
Mano rankos nuslydo ant jo kaklo ir pakėlusi galvą pažvelgiau į jo akis. Jos spindėjo nuo šviesų, o jo įsitempęs kūnas troško manęs. Tačiau kai jau norėjau jį pabučiuoti, jis nusuko galvą ir į kažką įsistebeilijo, pasekiau jo žvilgsnį ir išvydau ant nedidelės raudonos sofos privačioje zonoje sėdintį tamsiaplaukį.
- Pabūk čia, aš tuoj grįšiu, - Heidas paleido mane ir pradėjo eiti, bet aš neketinau jo paleisti.
Žengiau tik žingsnį, ar bent jau taip turėjo atrodyti paprastiems žmonėms. Judėjau taip greitai jog niekas to nė nepastebėjo. Atsidūrusi priešais Heidą kilstelėjau antakius į viršų ir neketinau jam leisti mane palikti vieną. Jam nereikėjo manęs saugoti ar globoti, savimi galėjau pasirūpinti pati.
- Eisiu su tavimi, - ištariau ir Heidas suspaudė savo lūpas.
- Prasta mintis, aš tik pasisveikinsiu su senu draugu, gerai?
- Galėsi pasisveikinti su manimi.
Jis aiškiai nenorėjo jog keliaučiau kartu, būtent todėl norėjau eiti. Galiausiai nusileidęs jis pastvėrė mano ranką pradėjo tempti iki privačios zonos kurią saugojo du augaloti vyrai. Jeigu šie milžinai vampyrai tuomet vieną jų nužudyti gali būti iš ties sudėtinga. Arba jie lėti kaip vėžliai ir aš prasisuksiu per vieną sekundę.
Tamsiaplaukis pakėlė į mus akis ir pamojo savo apsauginiams pasitraukti. Kai praėjome pro juos atsisėdome priešais vaikiną kuris atrodė ne vyresnis kaip dvidešimt penkių metų. Jis turėjo tamsius plaukus ir ryškiai žalias akis. Tamsūs marškiniai, odinis švarkelis ir mėlyni džinsai. Jis nužvelgė mane ir šyptelėjęs ištiesė ranką.
Dvejodama pažvelgiau į Heidą, nes jeigu jis ir buvo vampyras tai kažkokiu būdu jam pavyko nuslėpti savo iltis, nes aš jų nepastebėjau.
- Lukas Heisas, - ištiesiau ranką ir jam ją suspaudžius pajutau lyg elektros srovė būtų perėjusi per visą mano kūną. – Malonu susipažinti Eidena Reinvud.
- Iš kur žinai mano vardą? – kilstelėjau antakius ir vaikinas paleidęs mano ranką parodė jog atsisėstume.
- Aš detektyvas, neseniai mane perkėlė čia, tiriu žmogžudystes kurias padarė vampyrai, na dažniausiai. Skaičiau tavo bylą.
- Ak, - tik tiek sugebėjau pasakyti ir pasijutau nejaukiai.
- Tai kokia yra tikroji priežastis? – prabilo Heidas palinkdamas į priekį.
- Taip, - vyptelėjo jis paimdamas stiklinę su gėrimu. – Girdėjau gandus jog yra medžiojamos šmėklos.
Vien jam tai paminėjus mane nupurtė šiurpas ir aš suspaudžiau savo pirštus.
- Likusios dvi šmėklos tyliai slepiasi, - jis pamojo padavėjai ir ta prisiartinusi ištiesė mums gėrimus.
- Tikriausiai žinai, kad tai Nikos darbas, o jai stoti skersai kelio yra savižudiška misija.
- Pažįsti mane, aš mėgstu azartinius žaidimus.
- Juk žinai ką ji sugeba, Lukai.
- O taip, patikėk, tikrai žinau, - mirktelėjo jis ir ištuštino savo stiklinę. – Bet girdėjau ir apie princą. Manai tavo mergina sugebės jį nužudyti?
Suraukiau kaktą nesuvokdama iš kur jis žino apie mane, bet regis Heidas svarstė tą patį. Šviesiaplaukis buvo toks įsitempęs jog maniau sulaužys sofą ant kurios sėdime.
- Šmėklos išsigandusios, kaip apmaudu. Jeigu jie mirs tai atkreips mirties dėmesį, manau būtent to ji ir siekia.
- Manau ji siekia išžudyti karališkas šeimas, - paprieštaravo Heidas. – Kiek žinau jos motina yra kalta, ir likusios šešios moterys jog ji yra tokia.
- Amžinybė turi savo kainą. Bet ji nėra bloga mergaitė, ji tik daro tai kuo mirtis ją pavertė. Bet aš norėjau pakalbėti ne apie tai. – jis šyptelėjo ir sunėręs pirštus palinko į priekį. Jo žavesys privertė mane įsitemti, kažkas su juo buvo negerai. – Turite penkias dienas nugalabyti princą, kitaip aš pasiūsiu Reičelę.
- Kas yra Reičelė? – nesugebėjau nulaikyti liežuvio ir tamsiaplaukio žvilgsnis susmigo į mane.
- Ji tokia kaip ir tu, mieloji. O dabar jums laikas išeiti. – jis linktelėjo apsauginiams ir Heidas akimirksniu atsistojęs suspaudė mano ranką.
Norėjau sužinoti daugiau, ne tik apie merginą kuri buvo tokia pati kaip ir aš. Norėjau žinoti iš kur jis žino apie mane, tačiau Heidas jau vedėsi mane iš klubo. Jaučiau jog jam pokalbis visai nepatiko ir tai jog aš į jį įsivėliau.
Kai įsėdome į automobilį, Heidas sukišo savo pirštus į plaukus ir giliai įkvėpęs užmerkė akis. Laukiau kol jis prabils, bet jam nieko nepasakius nusukau akis į langą.
Vaikinas pradėjo važiuoti, o aš ir toliau spoksojau į tamsą. Man reikėjo prasiblaškyti, tačiau visos mano mintys buvo tokios suplaktos jog net įsiskaudėjo galvą. Man visai nepatiko. Turiu penkias dienas nužudyti princą, kitaip įsikiš Lukas. Kuo jis toks svarbus? Kažkas su juo buvo negerai, tik aš nežinojau kas.
- Kur mes? – kilstelėjau antakius kai Heidas sustojo privačioje aikštelėje.
- Pamaniau jog mums reikėtų pabūti vieniems. – jis akimirksniu atsidūrė prie mano durelių ir atidaręs ištiesė ranką.
Suėmiau jo delną ir išlipusi apsidairiau. Čia stovėjo keli prabangūs daugiabučiai, ir privatūs namai. Nežinojau kur jis mane vedasi, bet pasitikėjau juo.
Heidas nusivedė mane į vieną iš prabangių butų ir atvėręs duris įleido mane į vidų. Atrodė jog niekas čia negyveno kelis mėnesius. Dideli kambariai kurie buvo vos apstatyti. Čia trūko jaukumo, asmeninių daiktų, net netvarkos.
Šviesiaplaukis nusimetė švarkelį ir atsisėdo ant sofos. Ištiesęs ranką laukė kol aš prisijungsiu, bet dabar jaučiausi nepatogiai. O dieve, jis atsivežė mane čia tam, kad pabūtume vieni, jog... o aš idiotė dabar pradėjau jaudintis. Jaučiau kaip mane išmuša raudonis, kaip visas kūnas įsitempia.
- Kas tau yra? – jis pastvėrė mane už rankos ir privertė atsisėsti šalia. – Ar tu droviesi?
- Ne, - papurčiau galvą. Sumautai taip, aš drovėjausi, kurių galų?! – Aš tik, - nusibraukiau plaukus ir nervingai prikandau lūpą.
- Nurimk, aš nepadarysiu nieko, ko tu nenori. – jo pirštai švelniai atsidūrė ant mano skruosto, o tuomet užkišęs plaukų sruogą švelniai perbraukė per mano kaklą. – Tik noriu pabūti su tavimi ir nesijaudinti jog mums kas nors sutrukdys.
Staiga man pasidarė taip karšta jog odinis švarkelis prilipo prie mano odos. Pasimuisčiusi nusitraukiau jį ir numečiau ant sofos. Heido viena ranka buvo ant mano nugaros, o kita dabar gulėjo ant mano kelių. Net suknelė kurią vilkėjau pasirodė pernelyg ilga.
Prieš akimirką jaučiamas jaudulys išnyko ir aš pasilenkiau, ir pabučiavau jo lūpas. Tai buvo tik švelnus bučinys, paprastas, mielas, gražus. Tačiau man reikėjo daugiau. Apsivijusi rankomis jo kaklą prisišliejau prie jo krūtinės ir įsitaisiusi patogiau ant jo kelių nesivarginau atsegti marškinių sagų. Turėjau tvardytis, bet dabar galėjau suprasti kaip jis jautėsi. Sugadinau jo marškinius ir dėl to visiškai nesigailėjau. Mano pirštai nuslydo per jo tobula krūtinę žemyn, o jo rankos suspaudė mano šlaunis. Mudviejų liežuviai pynėsi ir aš galėjau jausti jo iltis kurios brūkšteldavo per mano lūpas. 
Heidas parvertė mano ant sofos ir vėl užspaudęs mano lūpas stipriai suspaudė mano riešą kurį iškėlė virš galvos. Kita ranka nuslydo per mano suknelę žemyn ir aš išgirdau kaip suplyšta plona jos medžiaga. Sunkiai alsuodamas jis nutraukė bučinį ir aš išvydau jo iltis. Jo liežuvis brūkštelėjo per mano kaklą ir aš sudejavusi išriečiau nugarą. Jaučiau jo iltis, bet jis pernelyg tvardėsi, vis dar bijojo mane sužeisti.
- Aš negaliu, - sušnabždėjo jis. – Nenoriu.
- Gali, - sunkiai įkvėpdama pažvelgiau jam į akis. – Man viskas bus gerai, pažadu.
Tai trūko kelias ilgas sekundes, tuomet jis suleido savo dantis man į kaklą ir mane pervėrė skausmas. Suspaudžiau lūpas ir ištraukusi savo ranką suleidau  nagus į jo nugarą. Atitraukęs savo dantis nuo mano kaklo jis pradėjo bučiuoti mano krūtinę, jo rankos glamonėjo mano šlaunis, o mano pirštai nuslydo ant jo džinsų.
Jis nutraukė paskutinius drabužius nuo manęs, o aš vis dar nesugebėjau nutraukti jo džinsų. Jis vis dar priešinosi ir tai pradėjo mane erzinti. Sutelkusi visa dėmesį parverčiau jį ant nugaros ir stipriai suspaudžiau jo riešus. Akimirką apstulbęs Heidas nusišypsojo, o aš nutraukusi nuo jo paskutinius drabužius įsisiurbiau į jo lūpas. Jaučiau burnoje kraujo skonį, savo kraujo, bet man nerūpėjo. Aš troškau jį pajusti, troškau būti jo.
Pakėlęs mane nuo sofos jis akimirksniu atsidūrė kitame kambaryje. Jis buvo tamsus, vėsus, bet karštis sklindantis nuo mūsų buvo stipresnis. Sunėręs mudviejų pirštus jis akimirką pažvelgė į mane tarsi laukdamas kol jį sustabdysiu, bet aš nenorėjau. Tiesa pasakius norėjau, nes jis visiškai nebuvo pasirūpinęs apsaugomis, bet kai mudviejų kūnai susijungė aš visiškai pamiršau kas esu. Man nerūpėjo jog mudu nesisaugojame, man nerūpėjo jog mano kūną jis nusiėjo mėlynėmis ir įkandimo žymėmis. Svarbiausia buvo tai, jog jis buvo mano, o aš jo.
Sunkiai alsuodama gulėjau ant žemės šalia Heido. Vaikinas nutraukė nuo lovos tamsų užtiesalą ir užmetė ant nuogo mano kūno. Mano plaukai lipo prie drėgnos mano odos, o sunkus kvėpavimas buvo vienintelis garsas šiame kambaryje. Negalėjau prisiminti kada atsidūrėme ant žemės, bet dabar pakėlus galvą išvydau kokių nuostolių pridarėme kambaryje.
Sudužusi lempa kuri stovėjo ant naktinio staliuko. Spintos durys įlūžusios, o sienoje skylė. Iš kur ta skylė sienoje? Ant žemės buvo pabirę stiklo, sudaužėme jo drabužinės veidrodį. Septyni metai nesėkmės, būtent to ko man ir reikėjo.
- Kaip jautiesi? – Heidas palinko į priekį ir aš atsistojau, gulėti ant žemės tikrai nepatogu.
- Gal grįžkime į lovą? – pasiūliau ir vaikino veide atsirado plati šypsena. – Tu nesisaugojai, - kai susirangiau ant jo krūtinės pirštais perbraukiau per jo susivėlusius plaukus.
- Aš vampyras Eidena, tu nepastosi jeigu jaudiniesi dėlto.
- O, geras.
- Atleisk, - sumurmėjo jis į mano plaukus. – Esu tikras jog po kelių metų norėsi vaikų.
- O ne, maži vaikai mane gąsdina, - prisipažinau. – Aš nesu prieš vaikus, bet kai jie būna maži, mane tikrai gąsdina. Tai mudviem niekada nereikės saugotis, ar ne?
- Nereikės, - jis prispaudė lūpas prie mano kaktos ir apkabino. – Aš tave užgavau.
- O aš tave, - nusijuokiau ir pajutau kaip mane pradeda imti miegas. – Heidai?
- Hmm?
- Myliu tave.
Užmerkiau akis ir jis prispaudęs lūpas prie manųjų sušnabždėjo tą patį. Žinojau, jog greitai turėsime grįžti, bet dabar buvau laiminga būdama jo glėbyje ir niekas daugiau man nerūpėjo.