Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

33. Dalis

Pastaroji savaitė buvo tiesiog tobula. Grįžau į mokyklą, o mano santykiai su Heidu buvo kur kas geresni nei įsivaizdavau. Jis sutiko su mano pasiūlymu būti kartu iki kol viskas baigsis. Kai nužudysiu princą jis išvyks, o aš turėsiu gyventi toliau be jo. Tai buvo geriau, nei nieko. Žinau jog po to stipriai kentėsiu, bet mintis jog dabar galiu būti šalia jo mane tiesiog svaigino. Mėgavausi jo prisilietimais, trumpais bučiniais ir man to užteko. Heidas stengėsi neperžengti ribos, bet žinant kiek tai jam kainuoja norėčiau būti kaip jis. Tuomet jam nereikėtų nerimauti jog gali mane sužeisti.
Taip, viskas buvo tobula iki kol karalienė nepranešė jog ketina susitikti su medžiotojais ir sudaryti trumpalaikes paliaubas. Nesuprantu kaip ji gali jais pasitikėti po visko ką jie padarė. Tačiau paauglės žodis niekam nerūpėjo. Galėjau sutikti vykti kartu arba sėdėti kambaryje ir nieko nedaryti. Heidas mielai būtų mane uždaręs, bet aš nenorėjau jog jis ten eitų. Todėl sutikau, net ir žinodama, jog ten bus Meisonas su Arčeriu.
Gulėjau ant žemės užmerkusi akis ir giliai alsuodama bandžiau atsipalaiduoti. Treniruotės darėsi vis sunkesnės ir aš džiaugiausi jog jis nebando man nuolaidžiauti. Heidas sėdėjo netoliese ir žaidė su mano plaukų sruoga, o aš norėjau prisiglausti prie jo ir užspausti jo lūpas bučiniu. Deja, mano kūnas nė nenorėjo pakilti nuo žemės.
- Man reikia į dušą, - sušnabždėjau atmerkdama akis. – Tik vargu ar sugebėsiu atsistoti.
- Visada galiu padėti, - jis palinko prie manęs ir aš suspaudusi lūpas bandžiau išlaikyti šypseną. – Tik nežinau ar sugebėsiu tave vieną ten palikti.
- Visada gali likti.
- Žinau, bet ir tu žinai kuo viskas pasibaigs.
Taip aš žinojau. Geriausiu atveju jis ištvers penkias minutes nesulaužęs dušo ir nesugriovęs vonios. Blogiausiu atveju liksiu įmūryta į sieną.
Žvelgiau į jo akis, jo veidą ir svarsčiau kiek laiko turiu. Daugiausia pusantro mėnesio, mažiausia kelias savaites.
Staiga jo veidas pasikeitė, jis pakėlė galvą į duris ir aš sutrikusi akimirksniu atsisėdau. Nudiegė šoną ir aš sukandusi dantis vėl pažvelgiau į šviesiaplaukį.
- Kas nutiko?
Jis akimirksniu atsistojo ir atidarė mano kambario duris. Prieš jam dingstant dar spėjau išgirsti jog eičiau į rūsį, o tuomet jis pradingo.
Kelias sekundes stovėjau kol suvirškinau ką jis pasakė. O dieve, Džekas. O gal kažkas nutiko Andžei? Mergina kiekvieną dieną atvažiuodavo ir po kelias valandas praleisdavo kartu su Džeku. Ji turėjo kur kas daugiau kantrybės nei aš.
Heidas manęs nelaukė, o aš jaučiau kaip mano viduje pradeda šėlti jausmai. Galėjo bent kažką pasakyti, nes dabar net nežinojau ko tikėtis. Jeigu Džekas sužeidė Andže net nežinau ką darysiu. O jeigu draugė neapsikentė ir jam suvarė kuolą į širdį? Mažai tikėtina, ji niekada nebūdavo viena. Prie durų visada būdavo bent po du vampyrus.
Nusileidusi žemyn patraukiau ilgu koridoriumi ir sustojau prie plačiai atvertų durų. Vampyrai kurie budėdavo dabar susidomėję spoksojo kas vyksta kambaryje. Nedrąsiai žengiau kelis žingsnius aiškiai girdėdama Džeko kūkčiojimą. Mane sukaustė šaltis, baimė privertė sustingti, bet aš turėjau žinoti kas nutiko.
Vampyrai manęs nesustabdė todėl žengiau į vidų ir sustingusi žvelgiau į klūpantį savo draugą. Jis verkė, o prie jo atsitūpęs buvo Heidas. Negirdėjau ką sakė šviesiaplaukis tik norėjau žinoti kas čia vyksta.
Andže pastebėjau ne iš karto. Draugė stovėjo prisišliejusi prie sienos ir užsidengusi savo burną bijojo pajudėti. Atsargiai žengiau prie jos ir paliečiau merginos šaltą petį. Ji krūptelėjusi pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
- Aš negaliu, - sukūkčiojo Džekas ir aš atsitraukusi nuo draugės prisiartinau prie Heido.
- Džekai, - sušnabždėjau ir vaikinas atsargiai pakėlė į mane savo akis.
- Ką aš padariau, - jis užsidengė veidą rankomis, o aš žengiau arčiau, bet Heidas suspaudė mano ranką.
- Jis atgavo žmogiškumą? – mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje, o akyse pajutau besikaupiančias ašaras. – Džekai, pažiūrėk į mane. – paprašiau, bet draugas tik dar labiau susigūžė.
- Aš negaliu, prašau, aš nenoriu to jausti.
- Džekai, viskas gerai, mes tau padėsim, - bandžiau žengti arčiau, bet Heido ranka apsivijo mano liemenį.
- Tau reikia išeiti, - ištarė Heidas ir aš papurčiusi galvą pabandžiau išsilaisvinti iš jo gniaužtų.
- Ne, aš turiu būti čia, šalia jo, - kaip po galais jis nesupranta? Norėjau jam tai išrėkti, bet Heidas mane jau tempė prie durų. – Ką tu darai, paleisk mane, - pasipiktinau, bet jis tik tvirčiau mane suspaudė. – Ari, atvesk merginą į Eidenos kambarį.
Aš niekur nenorėjau eiti. Turėjau būti su Džeku, dabar jam labiausiai manęs reikėjo ir aš negalėjau jo palikti. Bandžiau tą paaiškinti Heidui, bet jis manęs visiškai nesiklausė. Per prievartą ištempė iš rūsio ir nunešė į kambarį.
Vos tik atsidūriau ant savo kojų pasileidau bėgti. Nors ir žinojau kuo viskas baigsis aš neketinau taip lengvai pasiduoti. Tačiau jis pastvėrė mane už riešo ir patraukė nuo durų. Stipriai sukandau dantis ignoruodama skausmą ir piktai dėbtelėjusi į jį bandžiau ištraukti ranką.
- Ar gali bent penkias minutes čia pabūti? – jo balso tonas pasikeitė ir aš nujaučiau jog turėjau sunerimti, bet buvau pernelyg įsiaudrinusi jog man tai rūpėtų. – Neversk manęs tave užrakinti kambaryje.
- Man reikia su juo pasikalbėti, kaip tu nesupranti?!
- Pasikalbėsi kai nusiraminsi, o dabar sėdėk čia!
- Siūlai nieko nedaryti? Jam reikia manęs!
Akimirką jis pažvelgė į mane, o tuomet papurtęs galvą akimirksniu pradingo iš mano kambario. Žengiau į priekį, bet tuomet išgirdau kaip durys užsirakina ir sutrikusi akimirką stovėjau ir kaip kokia idiotė spoksojau į kvailas duris.
Jis mane užrakino. Heidas mane užrakino kambaryje. Po velnių. Pabandžiau atidaryti duris, bet suvokiau jog nieko nebus. Tikrai neturiu galių jų išlaužti, bet neketinau sėdėti kambaryje kaip gera mergaitė ir laukti.
Džekas buvo išsigandęs ir jam reikėjo kažko ką jis pažįsta ir kuo pasitiki. Jam reikėjo manęs, savo geriausios draugės. Buvau tikra jog mano vietoje jis būtų pasielgęs taip pat.
Atidariau langą ir pažvelgiau žemyn. Kartą jau buvau nulipusi, pavyks ir vėl, be to treniravausi kelis mėnesius. O laipioti man visai neblogai sekėsi. Permetusi kojas per turėklus radau išsikišusias plytas ir atsargiai pradėjau leistis žemyn. Likus pusantro metro nušokau ant žolės ir patraukiau prie paradinių durų. Pamatę mane vampyrai nieko nesakė todėl patekusi į vidų pradėjau bėgti. Buvau visai netoli rūsio durų kai tvirtos rankos apsivijo mano liemenį ir trūktelėjo atgal.
- Rimtai? Negaliu patikėti, - piktai ištarė vaikinas traukdamas mane nuo durų. – Liepiau penkias minutes pasėdėti kambaryje, kurios dalies tu nesupratai?
- Paleisk mane, neturi jokios teisės taip su manimi elgtis! – pabandžiau jam trenkti iš alkūnės, bet jis greitai mane apsuko ir užsimetė ant peties. – Po velnių, Heidai!
- Nutilk, - paliepė jis greitai užnešdamas mane į viršų. – Kita kartą užkalsiu tavo langus. – atrakinęs duris jis tiesiog numetė mane ant lovos.
- Turiu jį pamatyti, tu nesupranti!
- Nustok elgtis kaip vaikas! – suriko jis ir man atsistojus ant kojų jis atsidūrė man už nugaros ir apkabinęs prisitraukė prie savęs. – Tau reikia nusiraminti.
- Neaiškink ką man reikia daryti!
Pabandžiau jam vėl spirti, bet viskas baigėsi tuo jog atsidūriau ant lovos, o jo tvirtos rankos surakino mano riešus. Jis sėdėjo ant mano kojų jog negalėčiau pajudėti, bet ir norėdama nebūčiau galėjusi toli nubėgti. Vos mirktelėčiau jis ir vėl mane prispaustų.
Negalėjau nusiraminti, tik ne dabar kai Džekui manęs reikia. O Heidas aiškiai to negalėjo suprasti. Sunkiai alsuodama žvelgiau į jo akis ir pirmą kartą nuoširdžiai troškau jog galėčiau jį nuo savęs nustumti. Tačiau kai jis palinko į priekį ir priglaudė savo lūpas prie manųjų visas mano kūnas užsiliepsnojo. Nesuvokdama pati nustojau priešintis ir leidau mūsų liežuviams susipinti. Jam tereikėjo mane pabučiuoti jog nustočiau priešintis. Jis mane išblaškė.
Sukaupusi visas valios jėgas jam įkandau į lūpą. Vaikinas akimirksniu atsiplėšė  nuo manęs ir pats negalėdamas patikėti apsilaižė lūpas. Mano krūtinė sunkiai kilnojosi, o mažas balsas galvoje rėkė jog elgiuosi vaikiškai, bet man  nerūpėjo. Aš turėjau teise būti su Džeku. Jis turėjo tik mane ir Andže.
- Tu man įkandai, - jo akys prisimerkė ir jis plačiai nusišypsojo apnuogindamas savo iltis. Jis retai jas rodydavo, o dabar jis man priminė kas yra iš tiesų. – Tai dabar pradėsime kandžiotis? Įdomu kuris laimės, - vyptelėjęs jis palinko prie mano kaklo ir aš užmerkiau akis.
Mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog jaučiau skausmą. Jis iškėlė mano riešus virš galvos ir suėmė viena ranka. Kita nubraukė mano plaukus į šoną ir suėmė mano kaklą. Sustingusi nedrįsau  kvėpuoti. Stipriai užmerkusi akis suspaudžiau savo lūpas ir laukiau prisilietimo. Lyžtelėjęs mano odą jis privertė mane įsitempti. Tai buvo kur kas intymiau nei bučiniai. Jo ranka nuslydo per mano krūtinę žemyn ir suspaudęs mano klubus lūpomis perbraukė per kaklo linija. Pajutau jo iltis, jos atsargiai palietė mano odą, o tuomet... jis pabučiavo mano kaklą? Sumirksėjusi negalėjau patikėti jog jis pabučiavo mano kaklą. Ne todėl jog mielai būčiau dalijusi savo kraują, jam būčiau atidavusi viską, tiesiog nuoširdžiai maniau, jog jis mane nubaus įkasdamas.
- Negi tikrai manei, jog tau įkasiu? – kilstelėjęs antakius jis vis dar žvelgė į mane. – Tik noriu, jog nusiramintum ir leistum man paaiškinti ką ketinu daryti. Jeigu paleisiu tavo rankas ar pažadi nebėgti?
Vėl pradėjau kvėpuoti ir pažvelgiau į duris. Kiek šansų turėjau pasprukti?
- Leisk man pasakyti kaip bus. Tu nespėsi atsistoti kai vėl laikysiu tavo rankas.
- Gerai, - pavarčiau akis ir įsmeigiau žvilgsnį į jį. – Aš klausau.
- Jis ką tik atgavo žmogiškumą ir tikrai prasta mintis tau ar Andžei būti šalia jo.
- Jis mano geriausias draugas, - priminiau jam kai jis pagaliau atitraukė savo rankas.
- Žinau, bet nepamiršk, jog jis prisimena viską ką padarė. Jis nuskriaudė tave, jis nuskriaudė ne vieną žmogų, jis žudė ir kaltė dabar jį graužia.
- Dėl to ir privalau būti šalia! – kaip jis nesupranta jog aš noriu padėti?
- Jis išsigandęs, visos emocijos smogė akimirksniu, duok jam laiko, duok jam erdvės. Dabar jis savęs nekenčia jog tave nuskriaudė, jog įskaudino jam brangius asmenis bei nužudė galimai tikrai ne vieną nekaltą žmogų. Jam reikia išmokti suvaldyti savo jausmus nes kitaip jis užgaus tave ir Andže, o tada grauš save. Ar nori jog jis užbaigtų savo gyvenimą?
- Ne, - sušnabždėjau ir pajutau kaip skruostu nusirita ašaros.
- Aš pažiūrėsiu kaip jis laikosi, aš jam padėsiu, pažadu, tik tau reikia manimi pasitikėti.
Linktelėjau ir Heidas pasilenkęs vėl mane pabučiavo, tik šį kartą jam neįkandau. Jaučiausi siaubingai dėl visko kas nutiko. Žinau jog elgiausi kaip kvaila impulsyvi paauglė, bet aš tikrai nerimavau. Norėjau būti šalia Džeko ir pasakyti jog gali manimi pasitikėti. Aš troškau jam padėti, bet Heidas buvo teisus. Mano geriausias draugas mane nuskriaudė ir nors dabar man tai buvo nesvarbu, jis tą prisimena, kaip ir kiekvieną nužudytą auką.
Kai Heidas atsitraukė pažadėjo vėliau grįžti ir papasakoti kaip sekėsi. Atvėręs duris jis įleido Andže, o aš užmetusi ranką ant akių norėjau jog ši diena kuo greičiau pasibaigtų.