Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

42. Dalis

Stovėjau po tekančiu karštu vandeniu ir galvojau apie viską kas nutiko. Aš miriau, bet motinos kraujas mano organizme suveikė kitaip. Aš vis dar buvau žmogus, tačiau nemirtinga, greita ir stipri.
Suėmiau savo plaukus ir giliai įkvėpusi atsirėmiau į sieną. Aš turėjau daugybę klausimų, tiek daug norėjau sužinoti, bet pirma turėjau susitvarkyti ir nuvažiuoti pas tėvus. Jie tikriausiai siaubingai panikuoja. Nujaučiau jog Meisonas jau pranešė apie mane.
Nusitryniau visą kūną du kartus, patepiau plaukus kondicionieriumi ir išskalavusi galiausiai išjungiau vandenį ir apsijuosiau rankšluosčiu. Nuvaliusi užrasojusį veidrodį įsmeigiau žvilgsnį į savo veidą. Keista. Jokių sužeidimų, o mano oda atrodė švelnesnė ir lygesnė.
Grįžau į kambarį ir akimirksniu sustingau. Ant mano lovos gulėjo Heidas, tačiau mane pamatęs jis akimirksniu atsistojo. Sekundės bėgo ir aš pajutau kaip mane užlieja karštis. Stovėjau apsijuosusi trumpu rankšluosčiu ir nežinojau ką daryti. Vertėtų grįžti į vonios kambarį ar išmesti Heidą iš čia.
Heidas lėtai žengė prie manęs, ir jo žvilgsnis nuslydo per visą mano kūną. Nežinia kodėl žengiau atgal ir atsitrenkiau į sieną. Mano širdies ritmas pagreitėjo ir aš stipriau suspaudžiau prie savo krūtinės rankšluostį. Pakėlusi akis išvydau jo veide žaidžiančią šypsenėlę ir nejaučia apsilaižiau lūpas. Jam palinkus į priekį tarp mūsų nebelijo erdvės ir aš jaučiausi užspausta į kampą. Jo rankos atsidūrė prie mano šonų ir aš nežinodama ko tikėtis pažvelgiau į jo akis.
- Prasta mintis išeiti iš vonios kambario taip apsirengus. Regis buvau tave perspėjęs jog žaisti su vampyrais prasta mintis.
- Nesitikėjau jog būsi kambaryje, - išlemenau ir mano žvilgsnis nuslydo į jo marškinius. Man tik reikėtų ištiesti ranką ir juos atsegti.
- Kiek pamenu aš jau net apsigyvenau tavo kambaryje.
- Tikrai? – prikandau lūpą ir jis nusijuokė.
- Nebent tavo drabužinėje yra kito vyro drabužiai.
Jis buvo teisus. Mano spintoje buvo jo drabužių. Mano vonios kambaryje buvo jo prausimosi priemonės, dantų šepetėlis ir kvepalai. Mano lova kvepėjo juo. Jis po naktinės patikros mieste grįždavo į mano kambarį, mudu miegodavome kartu.
- Kas tokio juokingo? – kilstelėjau antakį nes jis vos įstengė nulaikyti juoką.
- Nieko, prisiminiau kaip bandei man įkąsti į kaklą. – vyptelėjo, o aš pavarčiau akis. Jis iš manęs tyčiojasi. – Maniau nukąsi man odą, - pratrūko kikenti, o aš supykusi trenkiau jam į krūtinę.
- Aš buvau sutrikusi, ištroškusi ir nežinojau ką daryti, aš nekalta jog tu pats pasakei jog aš tapau vampyrė. Tu manimi maitinaisi du kartus todėl būtų sąžininga jeigu aš pasimaitinčiau tavimi.
Nusukau akis ir stipriai suspaudžiau lūpas. Tačiau jis priglaudė savo lūpas prie mano skruosto ir aš užmerkiau akis. Į mane plūstelėjo karštis ir pasukusi galvą susidūriau su jo lūpomis. Iš pradžių jis bučiavo švelniai, tarsi bijotų mane užgauti, bet po kelių akimirkų abiem to buvo per mažą. Jo liežuvis pradėjo glamonėti manąjį, o rankos nuslydo ant mano kūno. Sunkiai gaudydama orą apsivijau jo kaklą ir man mirktelėjus atsidūrėme ant mano lovos.
Užspaudęs mane bučiniu jis suspaudė mano šlaunį ir iš mano lūpų išsprūdo dejonė. Vėl pradėjau degti, tik šį kartą ta kaitra buvo maloni, norėjau joje paskęsti, bet Heidas vis dar turėjo per daug drabužių. Mano pirštai atsegė jo sagas ir kai jau norėjau nutraukti jo marškinius jis akimirksniu suspaudė mano riešus ir iškėlęs rankas virš galvos suspaudė mano kaklą. Iš pradžių maniau jog jis mane pabučiuos, bet tuomet pajutau jo iltis susmingant į savo odą ir sustingau. Heidas man įkando. Skausmas perėjo per mano kūną ir aš sukandusi dantis atlošiau galvą. Mano kojos apsivijo jo liemenį, bet tuomet jis akimirksniu mane paleido ir stipriai trenkėsi į sieną.
Vis dar apsvaigusi sunkiai alsavau, tuomet atsisėdau ir pažvelgiau į šviesiaplaukį kuris buvo nuo manęs nusisukęs. Ant mano balto rankšluosčio pradėjo varvėti kraujas ir aš paliečiau žaizdą.
Dar nespėjus man prasižioti, mano kambario durys atsivėrė ir aš išvydau Mira. Mergina sumirksėjo ir akimirksniu prisiartino prie manęs.
- Tu susižeidei? – pamačiusi mano kaklą ji metė žvilgsnį į Heidą ir giliai įkvėpusi atsidūrė prie jo. – Tu išprotėjai?! Visi namai pakvipo jos krauju tą akimirką kai tu jai įkandai! Karalienė pamanė jog ji susižeidė ir liepė man patikrinti, o tu smaginiesi?
- Nutilk, Mira. – sušnypštė jis ir aš neišlaikiau šypsenos. – Tau juokinga?
- Juk supranti, kad mano žaizda jau užsitraukė? – pasukau kaklą ir Mira mirktelėjo.
- Gal užsiimkite seksu kur nors kitur, jog niekas jūsų negirdėtų ir negalėtų užuosti. – ji nuvėrė mane ir galiausiai pradingo.
Buvau tikra jog visas mano veidas dabar raudonas. Kai pakėliau akis Heidas stovėjo ir žiūrėjo į mane. Nežinojau jis pyksta ant savęs ar manęs, bet jis turėjo žinoti, jog dabar aš nesu stiklinė ir nesulūšiu jeigu jis šiek tiek paspaus.
- Aš tave užgavau, - prabilo jis pereidamas kambarį.
- Tikrai? – žvilgtelėjau į savo rankas, bet ten nemačiau nieko. – Tu tikras?
- Eidena.
- Aš nemirtinga, Heidai. NEMIRTINGA, - ištariau ir prilaikydama rankšluostį priėjau prie jo. – Aš noriu tavęs, bet jeigu tu stabdysi, prisiekiu dievu, pririšiu tave.
- Mane? – kilstelėjo antakius jis ir pradėjo juoktis. – Sėkmės su tuo.
- Netiki? Dar pažiūrėsim.
- Persirenk, jau turėjome būti pas tavo tėvus.
- Ir būtume, bet tu mane išblaškei. – nuėjau iki spintos ir ištraukiau džinsus su juoda palaidine. Tačiau tuomet persigalvojau ir paėmiau suknelę ant petnešėlių.
- Juk supranti, jog lauke minusas?
Vyptelėjau ir žengiau tik žingsnį, bet atsiradau priešais jį. Man tikrai būtų ne pro šalį pasitreniruoti kaip vaikščioti, nes kitaip žmonės pamanys jog turiu kokių nors galių, arba esu ateivis iš kitos planetos.
Pabučiavusi jį, išspyriau iš kambario. Greitai persirengusi susitvarkiau plaukus ir išėjau ieškoti Heido. Vaikiną radau prie durų. Nužvelgęs mane jis kilstelėjo antakius, tačiau nieko nepasakė. Ant suknelės buvau užsidėjusi vyšninės spalvos švarkelį ir avėjau iki kelių rudus batus.
Kai jis pradėjo važiuoti atrodė jog judame pernelyg lėtai. Dabar suvokiau kodėl jis mėgo greitį.
Kai atvažiavome iš karto išvydau Meisono automobilį. Suspaudusi kumščius pajutau kaip mane užlieja emocijos. Buvo labai prasta mintis dabar su juo susitikti. Pažvelgiau į Heidą ir troškau jog šią akimirką jo nebūtų. Tačiau jis buvo būtent todėl, jog jeigu nesusitvardysiu jis galės mane sulaikyti.
- Gerai jautiesi? – paklausė jis ir aš giliai įkvėpusi papurčiau galvą.
- Meisonas čia.
- Gerai, aš jį užmušiu, - vyptelėjo atidarydamas duris.
Nusekiau jį iki durų ir šį kartą nesibeldžiusi atvėriau jas ir įėjau į vidų. Mane iš karto pasitiko Izė. Mergaitė akimirksniu mane apkabino, o tuomet pasirodė ir mama.
- Eidena, - ji žengė arčiau, bet ją sustabdė Meisonas. – Paleisk mane! – ji bandė nusipurtyti jo ranką, bet dėdė ją pastūmė už savęs.
- Izabele, pasitrauk nuo jos, - paliepė jis, bet tuomet Heidas jį prispaudė prie sienos ir mergaitė pradėjo klykti.
- Viskas gerai, - ištariau greitai ir spustelėjau mergaitės ranką. – Heidai, paleisk jį.
- Net neketinu, tik ne po to kai jis paliko tave! – sušnypštė jis ir į kambarį įėjo tėtis.
- Tu ją palikai? Sakei jog nieko negalėjai padaryti! Sakei jog bandei ją išgelbėti!
Meisonas neatsakė, bet dabar turėjau priversti Izę palikti kambarį. Mama nenoriai išsivedė mergaitę į viršų, o Heidas ir toliau laikė mano dėdę. Mačiau kaip jis žiūri į mane, mačiau pasišlykštėjimą, bet man nerūpėjo. Jis vėl mane paliko todėl mano neapykanta jam buvo kur kas didesnė.
- Ji vampyrė, - ištarė Meisonas ir aš kilstelėjau antakius. – Pats mačiau kaip ją pavertė!
- Žinoma matei, tu ten buvai, stovėjai ir nieko nedarei.
- Prakeiktas niekše, - tėtis prisiartino prie Heido ir trenkė Meisonui į veidą.
Šviesiaplaukis akimirksniu atsidūrė prie manęs, o tėtis pastvėręs savo brolį už marškinių pakėlė ir vėl jam trenkė į veidą. Visą laiką jis rėkė ant jo, jog užmuš už tai jog mane paliko ne vieną, bet tris kartus. Ir jeigu ne grįžusi mama, tėtis tikriausiai jį būtų užmušęs.
- Aš ne vampyrė, - galiausiai kai visi nusiramino prabilau. – Aš tokia pati kaip ir Arčeris. Aš nemirtinga, bet ne vampyrė.
- Neįmanoma, - sušnabždėjo Meisonas nusivalydamas kraują nuo lūpų. – Tu negali būti tokia.
- Bet esu, štai kodėl jam reikėjo manęs, jis ketino mane pats paversti. Tik žiūrint į tavo veidą galiu būti tikra jog tu to nežinojai.
Mama žengė arčiau ir apkabinusi pravirko. Man teko ją įtikinti jog nesu vampyrė, bet net jeigu tokia ir būčiau ji prisiekė jog neketina prarasti dar vienos dukters.
Galiausiai liepiau Meisonui daugiau prie manęs nesiartinti ir pranešti Arčeriui jeigu jis pasimaišys mano kelyje, aš pati jį nužudysiu. Po to ką jie man padarė neketinau taikstytis ir leisti jiems toliau manimi naudotis.
Tėtis išmetė Meisoną ir liepė daugiau niekada čia nesirodyti. Kai visi nurimo, į kambarį grįžo Izė. Mergaitė vėl apsivijusi mano liemenį niekur nesitraukė. Kol mama gamino, tėčiui smulkiai papasakojau kas nutiko per pobūvį. Jis nenustebo jog medžiotojai perbėgo į kitą pusę ir paprašė manęs būti atsargiai.
Kai pavalgiau pasijutau tokia pavargusi. Atsisveikinusi su tėvais kartu su Heidu grįžome į miestą. Nenorėjau grįžti į karalienės namus, nes ten niekada nebūsime tik mudu, bet neturėjome iš ko rinktis.