Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

24. Dalis

Po treniruotės ketinau likusią dienos dalį praleisti žiūrėdama serialus. Turėjau kažkuo užimti savo kvaila galvą jog nustočiau galvoti apie Heidą. Prisinešusi skanėstų pasijungiau serialą apie vampyrus lyg mano gyvenime jų būtų per mažai. Tačiau ten  buvo gražūs aktoriai ir man reikėjo kažkur nukreipti savo mintis.
- Galiu užeiti? – krūptelėjusi iš karto uždariau kompiuterį ir atsisukau į Heidą. Jaučiausi tarsi būčiau padariusi kokį nors nusikaltimą.
Linktelėjusi iš karto atsistojau ir pirštais persibraukiau per savo plaukus. Vaikinas uždarė duris ir perėjęs kambarį atsistojo prie lango. Šiandien daugiau nesitikėjau jo sutikti. Po treniruotės jis tiesiog pradingo, o aš nenorėjau jo ieškoti nes bijojau jog padarysiu kvailystę.
Man buvo vis sunkiau išlaikyti blaivų protą šalia jo. Kiekvieną kartą jam pažvelgus į mane, mano širdis suspurdėdavo. Jam palietus mane norėdavo ištiesti savo rankas ir apkabinti jo kaklą. Suvelti jo šviesius plaukus kurie dabar buvo šiek tiek ilgesni. O labiausiai norėjau jį pabučiuoti ir pažiūrėti kas bus toliau. Gal tai tik susižavėjimas gražiu vampyru, vyliausi jog ta trauka išnyks nes buvau tikra jog pati save suėsiu jeigu paaiškės jog tai ką jaučiu yra tikra.
- Nori šiandien vakare keliauti su manimi tikrinti vampyrų?
Jo klausimas išmušė mane iš vėžių. Jis daugiau man nesiūlė kai paskutinį kartą atsisakiau. Nesitikėjau jog vėl sulauksiu jo kvietimo. Žinojau jog turėčiau atsisakyti, nes vien buvimas šalia jo mane vertė elgtis kvailai.
- Žinoma, - ištariau dar nespėjus gerai visko apgalvoti.
Heidas nusišypsojo ir priėjęs prie mano drabužinės pradėjo sklaidyti pakabas. Kilstelėjusi antakį stebėjau jo nugarą svarstydama ką jis dabar sugalvojo. Bet neradęs to ko ieškojo jis atsisuko į mane ir lėtai priėjo.
- Atsiųsiu Mira, kad tau padėtų pasiruošti.
- Pasiruošti kam? – nesupratusi apie ką jis kalba susidėjau rankas ant krūtinės jog jis nepastebėtų kaip dreba mano pirštai. – Kur mes vyksime?
- Pamatysi, - jis nubraukė nuo mano veido plaukus ir dar nespėjus man sumirksėti pradingo iš mano kambario.
Taip ir stovėjau kelias minutes kol galiausiai atsisėdau ant lovos ir sukišusi pirštus į savo plaukus giliai įkvėpiau.
Neturėjau suvokimo ką sugalvojo Heidas, bet kai vaikinas nepasirodė po kelių minučių vėl įjungiau kompiuterį ir pradėjau žiūrėti serialą. Ir kai mano širdis pagaliau nurimo pasigirdo beldimas į duris ir aš pašokusi vos negavau širdies smūgio. Dieve, atrodo jog jis tyčia bando mane išvesti iš proto.
Atvėrusi duris įsispoksojau į tamsiaplaukę kuri rankose laikė kelis krepšius ir rausvą metalinę dėžę. Akimirksniu pasitraukiau į šoną praleisdama ją į savo kambarį ir uždariusi duris stebėjau kaip Amira viską sudeda ant kėdės ir stalo.
- Kas čia vyksta, Amira?
- Mira, - pataisė ji mane ir atitraukė man kėdę. – Sėskis, Heidas prašė jog padėčiau tau pasiruošti.
Norėjau klausti kam pasiruošti, bet Mira pasodino mane ant kėdės ir pradėjo dažyti mano veidą. Norėjau žinoti kur Heidas mane tempiasi, gal tai pasimatymas? Vien nuo tokios minties pajutau kaip į mano skruostus plūsteli karštas kraujas.
Mira atsitraukė ir aš sumirksėjusi norėjau pažvelgti į veidrodį, bet tamsiaplaukė suspaudė mano pečius. Kilstelėjau antakius, bet ji pastvėrusi raudonus lūpų dažus pradėjo teplioti mano lūpas.
- Palauk dar truputį, - paprašė ji ir apipurškė kažkuo visą mano veidą. – Dieve atrodai nuostabiai.
- Dabar jaučiuosi tikrai keistai, ar gali pasakyti kas vyksta ir kodėl turiu būti išdažyta?
- Štai suknelė, apsirenk ją, - paliepė ji paduodama juoda audinį.
Giliai įkvėpusi nuėjau į vonią. Suknelė atrodė trumpa dar jos net neužsidėjus. Žvilgtelėjau į veidrodį ir išsižiojau. Kas per velnias? Atrodžiau vyresnė, makiažas buvo gražus, bet vakarinis. Taip dažytis nebijojo tik Andžė. Tamsus makiažas, ryškiai raudonos lūpos.
Pažvelgiau į turimą suknelę ir galiausiai ją apsirengiau. Taip ji buvo trumpa, siaubingai trumpa. Vos dengė mano užpakalį. Po galais negalėjau jos vilkėti. Ji buvo pernelyg aptempta, ir visiškai nepatogi. Jeigu reikėtų susidurti su vampyrų nė nesugebėčiau pajudėti.
- Viskas gerai? – pasibeldė Mira ir aš bandydama nutempti suknelę žemyn atvėriau duris.
- Nieko nebus, ji per trumpa, - pasipiktinusi išlindau iš vonios ir merginos akys žybtelėjo
- Oi mergyt atrodai nuostabiai, - suplojo rankomis ji. – Tau tik reikia batų.
- Lauke vos keli laipsniai šilumos, aš numirsiu taip apsirengusi.
- Nenumirsi, gali užsidėti mano švarkelį, - ji padavė bordo spalvos švarkelį. – Dieve Heidas neteks žado tave pamatęs.
- Ką?
- Tu jam patinki, - vyptelėjo ji, o aš greitai papurčiau galvą. – Nagi, nesakyk jog nepastebėjai to, - pavartė akis ir aš pradėjau mautis ilgus iki kelių batus. – Tau jis patinka?
- Kas?
- Heidas?
Suspaudžiau lūpas nežinodama ką jai pasakyti, bet Miros šypsena pasakė viską. Ji žinojo, o aš negalėjau garsiai to ištarti. Akimirksniu nuo jos nusisukau ir suspaudžiau kumščius. Turėčiau eiti ir persirengti, taip atrodydama ne tik jaučiausi nepatogiai, bet dar ir kvailai.
Mira baigusi tvarkyti mano plaukus liepė laukti Heido. Džiaugiausi sužinojusi jog ten kur vykstame, ji keliaus su mumis. Nors nereikės būti vienoje mašinoje su Heidu.
Mudvi su tamsiaplaukę po pusvalandžio nusileidome žemyn ir aš pastebėjau Kloja. Mergina nuvėrė mane nuo galvos iki kojų ir neslėpdama pasišlykštėjimo įsikibo į Heido ranką. Tą akimirką norėjau atplėšti blondinę nuo jo. Sulaužyti jos rankas, kojas ir nurauti jos plaukus. Tačiau kai Heidas atsisuko jis akimirksniu nusipurtė jos ranką ir įsmeigė akis į mane.
Nežinodama ką turėčiau daryti stovėjau ir žvelgiau į jo mėlynas akis. Viena akimirką pamaniau jog jis neteko žado, tačiau to negalėjo būti. Jam ištiesus ranka giliai įkvėpiau ir žengiau prie jo. Mano širdis vėl pradėjo plakti greičiau ir aš mintyse save prakeikiau mažiausiai šimtą kartų.
Kai atsisėdau į jo mašiną susidėjau rankas ant kelių. Ši suknelė siaubingai trumpa. Tokia trumpa jog vos dengė mano apatinius. Jau nujaučiau kur vykstame ir man tai visiškai nepatiko.
- Mira nevyksta su mumis? – kilstelėjau antakius kai Heidas pradėjo važiuoti.
- Ji turi savo automobilį, - tarstelėjo jis, o aš suspaudžiau savo pirštus. – Tau šalta?
Atsargiai pažvelgiau į Heidą. Jis vilkėjo tamsius marškinius ir mėlynus džinsus. Kaip visada buvo nepakartojamai patrauklus nesvarbu ką apsirengtų.
Vaikinas vis dar laukė mano atsakymo, o aš net pamiršau ko jis klausė. Galiausiai pakartojęs klausimą jis nusijuokė, o aš suspaudusi lūpas papurčiau galva. Man tikrai nebuvo šalta, o ne, man buvo taip karšta jog norėjau net atidaryti langą.
- Atrodai gražiai.
- Aplodismentai Mirai, – tarstelėjau nepakeldama į jį akių. – Kur mes vykstame?
- Į klubą.
- Į klubą?
- Taip, maniau apsidžiaugsi, - vyptelėjo jis sustodamas stovėjimo aikštelėje. – Juk ne pirmą kartą eini.
Išlipau iš mašinos ir užsikišau plaukų sruogą už ausies. Ne, į klubus aš nevaikščiodavau, niekada tokiame nebuvau. Man septyniolika, o praeiti mokslo metai buvo siaubingi. Neturėjau kada linksmintis. Todėl tai buvo pirmas kartas. Net svarsčiau ar nederėtų likti automobilyje, bet Heidas atsidūrė šalia manęs ir ištiesęs ranką laukė kol ją paimsiu.
- Taip, pirmas kartas, - šyptelėjo jis aiškiai suvokęs jog nesu buvusi klube.
Pavarčiau akis, bet tuomet jis apsivijo mane liemenį ir pradėjo tempti į pastatą. Į klubą buvo nusidriekusi eilė, tačiau mudu neatsistojome į galą. Heidas nusitempė mane prie dviejų apsauginių kurie rūsčiais žvilgsniais nuvėrė mane, ir aš jau maniau,  kad jie paprašys manęs pažymėjimo, bet užteko tik vieno žvilgsnio į šviesiaplaukį ir mes buvome praleisti.
Mudu perėjome ilga koridorių sutikdami kitus žmones. Merginos buvo apsirengusios tokiomis pat trumpomis suknelėmis ar sijonais kaip ir aš. Audiniai vos dengė jų kūnus, bet nei viena neatrodė jog dėl to nerimautų.
Mums įėjus į didelę salę sustingau. Garsiai grojanti muzika, ant pakilos šokančios merginos kurios sukosi ant pastatytų stulpų. Priminė visai kaip striptizo, tik jos nenusimetė drabužių. Čia buvo ir didelis baras prie kurio rikiavosi žmonės. Aplinkui buvo staliukų ir violetinės spalvos sofų ant kurių glamonėjosi poros.
Žvilgtelėjau į Heidą, bet vaikinas nusitempė mane į šokių aikštelės vidurį ir apkabinęs per liemenį pradėjo judėti pagal muziką. Jaučiausi sutrikusi, nežinojau kodėl jis mane atsivedė būtent čia. Visas mano kūnas buvo įsitempęs, o kvėpavimas gilus. Norėjau iš čia dingti nes visiškai nesijaučiau patogiai.
- Atsipalaiduok, - ištarė jis palinkęs prie mano ausies. – Atrodai lyg pamačiusi šimta alkanų vampyrų.
- Ką mes čia veikiame? – kilstelėjau antakius ir Heidas pažvelgė į mane. 
- Kartą į savaite ateinu į šį klubą tikrinti vampyrų, - ištarė pasilenkęs prie manęs. – Jeigu jautiesi blogai galiu paprašyti Miros parvežti tave namo.
- Ne, nereikia, - ištiesiau rankas ir uždėjau ant jo pečių.
Užmerkiau akis ir pradėjau judėti. Po akimirkos sugebėjau atsipalaiduoti ir net nesupratau kada prisiglaudžiau prie jo krūtinės. Muzika vis keitėsi, o aš degiau nuo kiekvieno menko šviesiaplaukio prisilietimo. Buvau taip arti jo, mano lūpos vos per kelis centimetrus nuo jo, bet nesugebėjau jų paliesti. Troškau, kad jis žengtų pirmą žingsnį, kad jis parodytų jog iš tiesų jam patinku.
- Ta šviesiaplaukė yra vampyrė, - ištarė jis atsukdamas mane į merginą kuri bučiavosi su dailiu vaikinu. – Aš ją patikrinsiu, niekur nepradink. – šyptelėjęs jis mane paleido ir prasibrovęs pro kitus atsidūrė priešais merginą.
Kol jis ją tikrino toliau judėjau ir leidau muzikai mane nešti tolyn. Įsikandusi į lūpą užmerkiau akis įsivaizduodama Heido rankas ant savo kūno. Ir tą akimirką kažkas mane prisitraukė prie tvirtos krūtinės. Maniau tai šviesiaplaukis, bet jo rankos nuslydo ant mano kaklo ir aš atsisukusi nustojau kvėpuoti.
Žvelgiau į Džeka, į jo rudas akis ir apnuogintas iltis. Tą akimirką man pasidarė taip šalta ir silpna jog tik vaikino dėka stovėjau ant kojų. Jis čia. Džekas buvo čia ir galėjo užbaigti mano gyvenimą.
- Rimtai Eiden? Niekinai mane jog esu vampyras, o pati užsikorei ant kaklo vampyrui, - sušnypštė jis man į veidą ir aš užsimojusi trenkiau jam į pilvą.
Pasileidau bėgti. Turėjau perspėti Heidą jog čia gali būti ir daugiau vampyrų. Po galais. Mano širdis taip stipriai trankėsi jog nebegirdėjau nei muzikos nei šūksnių.
Kažkas pastvėrė mane už liemens ir aš atsisukusi smogiau į veidą. Heidas sugavęs mano ranką prisitraukė arčiau ir kilstelėjo antakius. Sunkiai alsuodama pradėjau dairytis, bet Džeko niekur nebesimatė.
- Džekas čia, - sušnabždėjau, bet Heidui to pakako. Vaikinas suspaudė mano ranką ir pradėjo tempti iš klubo.
- Mira, vežk ją namo, - paliepė šviesiaplaukis perduodamas mane merginai. – Aš pasirūpinsiu tuo vampyru.
- Ne, aš noriu likti, - paprieštaravau, bet Heidas į mane net nepažvelgė. – Heidai, - ištariau, bet jis pranyko tarp žmonių.
- Keliaukim, - paliepė Mira jau tempdama mane iš salės. – Tikrai nenoriu tavęs atjunkti, Eiden todėl eime.
Neturėjau iš ko rinktis tik grįžti su Mira į namus. Negalėjau leisti Heidui jo nužudyti. Jis žinojo ką man padarė Džekas, bet jis vis dar buvo labai didelė mano širdies dalis ir aš nenorėjau jo prarasti. Gal ir norėjau iš pradžių jį nužudyti, bet jeigu man pavyktų priversti jį atgauti žmogiškumą jis vėl būtų toks pat kaip ankščiau.
Tiek iš to pasilinksminimo. O svarbiausia aš neturėjau progos išbandyti to ką sugebu. Žinojau, kad Heidui viskas bus gerai, bet vis tiek dėl jo nerimavau. Dabar teliko laukti.