Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

16. Dalis

Ryte vos sugebėjau išlipti iš lovos. Skaudėjo ne tik rankas, kojas, krūtinę, bet visus kūno raumenis ir net pačius mažiausius. Ir tai buvo tik dviejų valandų treniruotė. Sunkiai nuslinkusi į vonia nusivilkau juodus marškinius su kuriais miegojau ir  įsistebeilijau į savo atvaizdą. Vakar užmigau nė nevakarieniavusi, nebeturėdama jėgų knaisiotis po pirkinių maišus pastvėriau vaikino man duotus marškinius. Turėčiau juos grąžinti, bet tiesa pasakius man buvo visai patogu su jais miegoti.

Apsirengusi nusileidau pusryčių. Tai buvo kol kas vienintelis karalienės prašymas kurį turėjau vykdyti. Nuslinkusi į svetainę iš karto pastebėjau nukrautą stalą ir prie sienos susirikiavusius vampyrus. Ten buvo ir Heidas. Vaikinas man vos matomai šyptelėjo, o aš iš karto atsisėdau prie Tatijanos.

- Labas rytas, Eidena. Kaip miegojai?

- Kaip negyva, - leptelėjau ir galiausiai atsikrenkštusi įsipyliau kavos. – Galime pasikalbėti? – jai linktelėjus pažvelgiau į stovinčius vampyrus. – Vienos?

- Išeikit, - ji pakėlusi galvą pamojo ranka ir visi vampyrai iš karto pasišalino, išskyrus Heidą. – Tu irgi.

Prikandusi lūpą laukiau kol jis pasišalins. Vos jam išėjus jau norėjau prabilti, bet ji papurtė galvą. Prikišusi kavos puodelį prie lūpų gurkštelėjau šilto gėrimo ir bandžiau atsipalaiduoti. Dabar net užsimaniau užsitepti sumuštinį.

Po penkių minučių kai jau suvalgiau sumuštinį ir pradėjau kirsti šokoladinį pudingą, karalienė pasisuko į mane ir nusišypsojo parodydama savo baltus dantis. Giliai įkvėpiau bandydama atsirinkti savo galvoje dūzgiančias mintis ir šimtus klausimų. Tačiau kai kurių atsakymų aš bijojau.

- Jeigu mano mama buvo vampyrė kai laukėsi manęs, tai reiškia jog aš esu pusiau vampyrė?

- Ne, Eidena, tu nesi pusiau vampyrė, tu esi žmogus su privalumais.

- Privalumais? – kilstelėjau antakį ir Tatijana nubraukė vieną šviesią sruogą sau nuo veido. Kuo labiau į ją žiūrėjau tuo ji labiau nepriminė Dorijos.

- Nepastebėjai? Tavo sužalojimai gyja kur kas greičiau nei paprasto žmogaus. Tavo refleksai yra greitesni. Tu nesergi.

Išsižiojau prieštarauti, bet tuomet iš karto užsičiaupiau. Ji buvo teisi, aš niekada nesirgau, bent jau kiek galėjau prisiminti. Žinoma man skaudėdavo galvą, kartais pilvą, bet tik tiek. Sužeidimai irgi gijo per greitai. Kai susilaužiau ranką man gipsą nuėmė po dviejų savaičių ir gydytojas negalėjo patikėti, jog mano ranka sugijo. Žinoma ją dar skaudėjo kokį mėnesį, bet tai viskas. O refleksai, dėl to nebuvau tikra. Meisonas mane treniravo nuo mažens, bet gal man taip sekėsi būtent dėl to kas buvau?

- Bet tai dar nereiškia, jog aš sugebėsiu nužudyti tavo sūnų. – atsidusau suspausdama pirštus. – Vakar treniravausi tik dvi valandas, o jau skauda visa kūną. Aš per silpna. – pažvelgiau į ją ir nors tie žodžiai skaudino, jie buvo teisingi.

- Nemanau, kad esi silpna. Kiek kartų mano sūnus iš tavęs gėrė? – pasidomėjo ji ir aš suspaudžiau kumščius.

- Argi tai svarbu?

- Ne, tiesiog noriu žinoti kaip stipriai jis tave užgavo.

- Kokia tu miela, - viptelėjau suraukdama kaktą. – Be to, Heidui pati pasiūliau savo kraujo. Jis buvo sužeistas ir negalėjo pajudėti, todėl perpjoviau delną ir priverčiau jį gerti mano kraują.

- Neturėtum niekam duoti savo kraujo, EIden. Tai pavojinga. – jos balsas pasidarė aštresnis ir akimirksniu atsistojau.

- Ką darau su savo krauju, mano reikalas. Ar dar žinai ką nors apie mane ką turėčiau ir aš žinoti?