Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

20. Dalis

 Kol važiavau į mokyklą mąsčiau apie tai ką man pasakė Amira. Vargiai galėjau įsivaizduoti, kad Heidui apskritai kažkas patinka. Vaikinas šiandien aiškiai buvo be nuotaikos ir tai jog atsikėliau ankščiau, bei papusryčiavau neprivertė jo veide atsirasti šypsenos. Atrodė jog jeigu prabilsiu jis išspirs mane iš mašinos ir lieps iki mokyklos eiti pėsčiomis. Ne, jis tikrai nesimėgavo dirbti mano aukle ir buvau visu šimtu procentu įsitikinusi jog jeigu jis galėtų, tai tą pačią akimirką manimi atsikratytų.

Pažvelgiau į šviesiaplaukį. Jis ant akių buvo užsidėjęs nuo saulės akinius ir nė akimirkai nepažvelgė į mane. Suspaudusi lūpas atlošiau galvą ir atsargiai jį nužvelgiau. Jis dievino rengtis tamsiais drabužiais, jam patiko prabangūs automobiliai. Tikriausiai jis turėjo ne vieną merginą, gal net šimta, o gal ir nė vienos. Tokie kaip jie daugiau vienos nakties neskiria merginoms.

Įsikandusi į lūpą giliai įkvėpiau. Kurių galų man rūpi su kiek merginų jis permiegojo? Jis vampyras, aš žmogus kuris nekenčia tokių kaip jis. Heidas siaubingas, įžūlus, arogantiškas bei pasipūtęs. Jeigu tik turėčiau šansą jį nužudyti... turėjau, taip tikrai turėjau, bet tada visiškai negalvojau. Aš buvau paauglė, dariau klaidas nes tą daro mano amžiaus žmonės. Tačiau mano gyvenimas jau kaip metai buvo apsivertęs aukštyn kojom ir aš nebežinojau kuo galiu pasitikėti. Medžiotojai mane paliko likimo valėje, dėdė mane paliko, tėvai melavo. Visas mano gyvenimas buvo vienas didelis melas. Kaip man pasisekė.

- Ar ilgai dar ketini į mane spoksoti? - jis trumpam žvilgtelėjo į mane ir aš akimirksniu nusukau akis į šoną.

- Aš į tave nespoksau, - atkirtau suspausdama savo pirštus. - Žinai, jeigu esi tokios prastos nuotaikos galėjai man tiesiog duoti automobilio raktelius ir aš būčiau nuvažiavusi pati.

- Tu mano automobilio negausi.

- Ir be tavo yra dvidešimt kitų, - pažvelgiau į Heidą, bet jis ir toliau žvelgė į kelią. - Prastai miegojai?

- O tu nemoki užsičiaupti?

- Moku, bet man labai patinka tave erzinti.

Vaikinas pradėjo juoktis, o aš kilstelėjau antakius bandydama suprasti kas čia tokio juokingo. Galiausiai jis įsuko į mano miestelį ir aš įkvėpusi oro pajutau nedidelius dūrius krūtinėje. Norėjau aplankyti savo tėvus. Nors jie ir nebuvo mano biologiniai tėvai, bet jie mane užaugino. Jie visada buvo šalia manęs, ir buvau tikra jog būtų paaukoję viską, jog tik būčiau saugi. Tačiau negalėjau pamiršti jų melo. Jie turėjo man pasakyti tiesą. Kaip ir Meisonas. Vargu ar sugebėsiu jam kada nors atleisti. Vargu ar jis bus daugiau nei mano dėdė.

- Keista, - sušnabždėjau žvelgdama į savo rankas. - Girdėjau jog nelabai mėgsti bendrauti, bet su manimi tu kalbiesi.

- Kažkas prabilo. Ir ką man teks nužudyti?

- Jeigu tau taip nepatinka su manimi būti, paskirk kitą vampyrą. - pasiūliau ir Heidas nusiėmęs akinius sustojo stovėjimo aikštelėje.

- Daryk savo darbą, o aš darysiu savo, supratai?

- Koks skirtumas, - pavarčiau akis ir atvėriau mašinos dureles.

Užsimetusi ant peties kuprinę patraukiau į mokyklą. Jau geriau važiuočiau autobusu nei su juo. Kartais aš jo visiškai negalėdavau suprasti. Pavyzdžiui šiandien. Aš jam nieko nepadariau, o jis elgiasi su manimi lyg būčiau susprogdinusi jo automobilį.

Ir kurių galų man rūpi jo nuotaika? Suspaudžiau pirštus ir prasibrovusi pro mokinius patraukiau prie savo spintelės. Turėjau pirmą biologijos pamoką, o po jos dar keturias. Šiandien neturėtų būti sunki diena, apart to jog teks daryti namų darbus ir treniruotis su vampyru kurio nuotaka tokia jog mielai mane išmestų pro antro aukšto langą. Net svarsčiau ar nederėtų šiandien kur nors išeiti su Andže. Galėtume nuvykti į miestą ir pabūti kokia valandą kavinėje. Heidas net nesužinos jog buvau palikusi mokyklą.