Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

15. Dalis

Mudu važiavome tylėdami. Stengiausi žiūrėti pro langą ir galvoti apie bet ką, kad tik nustočiau rausti. Kita vertus reikėjo užsisakyti drabužių internetu. Tačiau aš visada mėgau vaikščioti, bet su Džeku ir Andže.

-Kaip tu? – paklausė jis išvažiuodamas iš miško tako.

-Gerai.

-Liaukis drovėjusi, mudu praleisime daug laiko kartu.

-Ar manęs negali treniruoti kas nors kitas? – pirmą kartą pažvelgiau į jį nuo įsėdimo į automobilį.

-Nemanau, kad bent vienas vampyras ištvers su tavimi. – supykusi trenkiau jam į petį ir akimirką vaikinas įsistebeilijo į mane. Tai pirmas kartas kai jis leido jam trenkti.

-Tu neišvengei mano smūgio, - ištariau tarsi pati negalėdama patikėti.

-Kaip matai aš vairuoju, - atsakė suspausdamas vairą. – Nebūk bjauri ir nesinaudok mano silpnybę.

Negalėjau patikėti. Išsižiojau norėdama ką nors leptelti, bet tuomet susilaikiau. Po galais man nederėtų apskritai su juo kalbėti. Nusukau galvą į langą ir pradėjau stebėti pastatus. Ilgai netrukus sustojome prie keturių aukštų prekybos centro kuriame buvo daugybę parduotuvių, nuo drabužių iki kosmetikos, bei aksesuarų bei elektroninių prietaisų.

Vos mums išlipus, praeiviai pradėjo spoksoti. Žinoma juk jis atvažiavo su tokiu prabangiu ir labai dailiu automobiliu. Norėjau susigūžti, bet vaikinas uždėjo savo ranką ant mano pečių ir nusitempė prie durų. Iš karto nusipurčiau jo ranką. Nieko nenorėjau turėti su juo bendro. Jeigu jį ignoruosiu viskas bus gerai.

Man reikėjo daugybės drabužių, todėl ėjome per parduotuves ir aš net nesimatavusi ėmiau savo dydį. Vaikinas už viską mokėjo, ir dėl to nesijaučiau blogai. Kai jis vairuoja tokius automobilius užmokėti už mano drabužius jam vienas juokas.

Užėjau į sportinių drabužių parduotuvę ir pradėjau dairytis ko nors kas tiktų treniruotėms. Heidas stovėjo vos už kelių metrų su visais krepšiais rankose. Atrodė šiek tiek juokingai, bet jis pats pasisiūlė juos nešti.

-Labas, - prie jo išdygo daili tamsiai rudų plaukų mergina. Aukšta bei turinti gražias kūno linijas gražuolė papustomis lūpomis, prisiartino prie Heido. – Gal duosi savo numerį? – ji sumirksėjo ilgomis blakstienomis, o aš pavarčiusi akis ištraukiau sportinę palaidinę.

-Aš užimtas, - šyptelėjo jis neparodydamas dantų, o aš greitai pastvėriau dar tris palaidines ir sportines liemenėles.

-Tikrai? – ji pasisuko į mano pusę ir tarsi manęs nematydama apsidairė. – Nematau tavo merginos, nagi, mudu galėtume įdomiai praleisti  laiką. – ji pabandė paliesti Heidą, bet jis akimirksniu išsisuko  nuo jos ir prisiartinęs prie manęs.

-Jau baigei, mažute? – jis prisiglaudė prie manęs ir aš sulaikiusi kvėpavimą pažvelgiau į jo mėlynas akis.

-Juokauji? – mergina žengė prie mūsų ir piktai dėbtelėjo į mane. – Kur tu ją radai?

-Tau kas nors nepatinka? – kilstelėjau antakius ir žengiau prie jos.

-Nepavyduliauk, mažute, - Heidas ištiesė man savo kreditinę ir aš pavarčiusi akis ją paėmiau ir nuėjau prie kasos susimokėti.

Ta mergina ir toliau stovėjo bei bandė savo grožiu palenkti vampyrą, o aš susimokėjusi patraukiau iš parduotuvės. Liko nusipirkti tik apatinių, todėl paprašiau Heido manęs nesekti ir jis sutiko. Akimirką likusi viena apsidairiau, galėčiau nuo jo pasprukti, o kas tada? Kur eičiau? Neturėjau namų, bent jau nenorėjau ten grįžti. Pas Andže irgi negalėjau likti, jie būtų mane radę, o greičiau tai Meisonas.