Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

11. Dalis

Vos saulė nusileido į mano kambarį atėjo Heidas. Jau buvo laikas važiuoti ir aš išsekiau jį iš kambario. Atsidūrėme lauke ir aš išvydau apie dvidešimt vampyrų kurie susėdo į juodus visureigius. Mane apėmė panika. Kur po velnių mes važiuojame į mano namus ar į medžiotojų irštvą?

Sustingusi nebegalėjau pajudėti. Stovėjau sustingusi ir jaučiau kaip stipriai daužosi širdis. Nenorėjau net pagalvoti ką jie padarys mano tėvams jeigu jie atsisakys kalbėti. Pajutau ant savo peties tvirtą ranką ir nenoromis pasisukau, Heidas stovėjo šalia manęs, bet man nepasidarė ramiau. Jis stumtelėjo mene į priekį, o tuomet pro duris išėjo ir Tatijana. Kaip aš turėsiu paaiškinti tėvams, kad padaras atrodantis kaip Dorija, nėra ji?
Šviesiaplaukis atidarė visureigio galines dureles ir aš jau norėjau sėstis, kai jis mane sulaikė. Karalienė šyptelėjusi puse lūpų atsisėdo ir vaikinui uždarius dureles nusitempė mane į priekį. Man teko įsitaisyti priekyje kur jis vairavo. Jau mieliau būčiau apsimainiusi vietomis su Tatijana.

Mašinos pajudėjo, o aš nenustodama spaudžiau pirštus, net krumpliai pabalo. Įtampa didėjo, o širdis atrodė tuoj išlėks man iš krūtinės. Žvelgiau pro stiklą ir stebėjau kaip pasirodo pirmieji miesto žibintai. Aš greitai būsiu namuose, bet dabar visai netroškau ten atsidurti, kai su manimi vyksta dar koks dvidešimt vampyrų.

Kai išvažiavome iš miesto pradėjau dar labiau nervintis. Net delnai suprakaitavo, o kai vaikinas pasuko į mūsų miestelį užmerkiau akis.

- Niekas tavo tėvų nenuskriaus, nedramatizuok. – tarstelėjo Heidas, o aš tik piktai dėbtelėjau į jį.

- Tai kurių galų tie vampyrai už mūsų yra?

- Dėl karalienės saugumo.

- Tavęs ir vieno užtektų, - burbtelėjau kai jis įvažiavo į mano gatvę.

Vaikinas neatsakė, o aš sulaikiau kvėpavimą nes įsukome į mano kiemą. Mums išlipus keli vampyrai apsupo teritorija, o kiti liko automobiliuose. Žvilgtelėjau į Tatijana, moteris neatrodė jog jaudintųsi.

Visi trys žengėme į veranda ir aš paspaudžiau durų skambutį. Buvo puse aštuonių tėvai tokiu metu turėtų žiūrėti televizorių arba gerti arbatą. Drebėjau, nors lauke temperatūra vis dar buvo šilta, tiesiog jaučiau šalta prakaitą ant savo odos. Nuo tos įtampos net pamiršau kvėpuoti.

Durys atsidarė ir aš išvydau mama. Akimirką ji žvelgė į mane negalėdama patikėti savo akimis, tarsi matytų vaiduoklį. Jos plaukai buvo netvarkingai surišti į vieną kasą, tos gražios melsvos akys buvo pavargusios, o po akimis juodi ratilai. Ji atrodė sulysusi, vos per mėnesį pasenusi penkiais metais.

Jos akyse pasirodė ašaros ir dar man nespėjus prabilti ji stvėrė mane į glėbį ir stipriai apkabinusi pratrūko. Apkabinau ją ir pasijutau siaubingai. Aš su ja elgiausi taip bjauriai, o ji vis tiek mane mylėjo. Pati nepajutau kaip mano akys sudrėko.

- Man nesvarbu jeigu tu ir vampyrė, neketinu netekti dar ir tavęs, - sukūkčiojo ji ir aš pastebėjau tėtį.

- Eidena? – jis negalėdamas patikėti laikėsi atstumo ir aš atsiplėšusi nuo mamos apkabinau jį.

- Man viskas gerai, aš nesu vampyrė. – regis po mano žodžių tėtis atsipalaidavo. – Mums reikia pasikalbėti.

Tada jie išvydo Heidą. Mama akimirksniu žengė atgal, o tėtis įsitempė. Jo žvilgsnis sugriežtėjo, bet aš papurčiau galvą. Akivaizdu, jog tėtis suvokė kas toks šviesiaplaukis. Kai jis užėjo pro duris jie išvydo šviesiaplaukę merginą. Mama apimta šoko akimirksniu žengė artyn, bet aš pastvėriau ją už rankos ir sulaikiau.

- Dorija, - sušnabždėjo mama ir karalienė žengė į priekį. Ji atrodė kaip angelas, gražus, tobulas puolęs angelas. – Mažute mano, tu gyva.