Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

31. Dalis

Nepamenu kaip privažiavau vartus ir kiek laiko užtrukau kol jie atsidarė. Viskas atrodė labai blanku, net skausmo nebejutau. Tačiau vos tik atidariau mašinos dureles man pasidarė bloga. Susverdėjusi žengiau kelis netvirtus žingsnius ir bandžiau nusigauti iki durų. Vaizdas liejosi ir aš sunkiai alsuodama nusivaliau nuo veido prilipusius plaukus. Kraujas.
Sumirksėjau kai atsidarė durys ir aš sulaikiusi kvėpavimą žvelgiau į šviesiaplaukį. Jo veido išraiška akimirką mane išgąsdino, bet tai tikriausiai buvo kaltos mano smegenys. Heidas vargiai rodė jausmus, o matyti baimę jo akyse buvo neįmanoma. Regis rimtai susitrenkiau galvą.
- Kas nutiko? – pakeldamas mane nuo žemės paklausė jis. Vos per kelias sekundes atsidūriau svetainėje.
- Aš sudaužiau tavo automobilį, - išsiveržė juokas ir ne iš karto supratau jog jis mano.
- Man nerūpi automobilis, Eidena, kas nutiko?
Pralėkė ilga akimirką ir aš ištiesusi pirštus paliečiau galvą. Sumirksėjau negalėdama prisiminti kas iš tiesų nutiko. Kur aš važiavau? Ir tuomet prisiminiau. Kloja į mane trenkėsi ir bandė nužudyti.
- Kloja, - sušnabždėjau. – Aš neturėjau kitos išeities. Aš gyniausi. – teisinausi ir Heidas švelniai paglostė mano galvą.
- Viskas gerai, dėl to nesijaudink.
- Iškviečiau gydytoją, jai gali būti sutrenktos smegenys. Sutvarkyk jos ranką ir neleisk užmigti, - paliepė Dorija.
Sumirksėjusi pakėliau akis į savo seserį ir nusišypsojau. Ji buvo gyva, ji buvo čia su manimi.
- Dori, turėtum grįžti namo, tėvai tavęs pasiilgo. – sušnabždėjau ištiesdama ranką.
- Eidena, koks paskutinis dalykas kurį prisimeni? – sesuo palinko prie manęs ir suėmė mano ranką. – Ar žinai kur esi?
- Aš, - sumurmėjau ir pajutau skausmą galvoje. – vampyrai, Heidai, aš...
- Nešk ją į kambarį, vos tik gydytojas atvyks pasiųsiu pas jus.
Norėjau prieštarauti, bet vaikinas jau nešė mane tolyn. Kai sumirksėjau jau gulėjau minkštoje lovoje. Galva sukosi ir kiekvieną kartą man įkvėpus darėsi blogą.
Po kelių minučių prisiminiau kur važiavau, ką veikiau prieš tai ir ką padariau. Aš nužudžiau Kloja. Galėjau leisti jai pasprukti, žinau, kad galėjau, bet nužudžiau ją.
Heidas buvo šalia. Su drėgnu skudurėliu nuvalė man kaktą ir veidą. Jis labai atsargiai braukė per mano odą, o aš užmerkusi akis mėgavausi tuo.
- Eiden, neužmerk akių, - paprašė jis ir aš sunkiai sumirksėjusi pažvelgiau į jo mėlynas akis.
Kodėl tos akys turi būti tokios gražios? Kartą jis manęs paklausė tai jo akys ar kūnas. Po trečio karto atsakiau, kad tai jis. Taip kaip jis su manimi kalbėjo, bendravo kaip elgėsi. Ir taip, jo akys buvo vienos gražiausių dalykų kuriuos buvau mačiusi. Tos akys buvo pirmos kurias pamačiau pabudusi toje palatoje. Tai jis mane išgelbėjo ir rizikavo savo gyvybe.
- Aš sudaužiau tavo automobilį, - ištariau apsilaižydama sudžiūvusias lūpas.
- Man nerūpi, - sumurmėjo jis braukdamas skudurėliu per mano kaklą.
Mano žvilgsnis nukrypo į kairią ranką. Kada jis spėjo ją subintuoti? Nors kita vertus tai buvo nesvarbu. Mano kalva pradėjo tvinksėti ir aš sukandusi dantis troškau užmerkti akis ir pailsėti. Atrodė jeigu dabar užmigsiu miegosiu dvi paras.
- Atleisk, man nederėjo taip su tavimi kalbėti. Aš – jis pirštais persibraukė per savo plaukus ir atsiduso. – Tai ką pasakiau.
- Tu buvau teisus. – pertraukiau jį. – Aš žmogus, o žmonės miršta.
- Jeigu pasakyčiau, kad galėčiau tave paversti nemirtinga ar sutiktum?
Ne mirtingumas, kas jo nenorėtų? Gyventi amžinai, matyti kaip keičiasi pasaulis, gyventi ir žinoti jog tai nesibaigs. Jog galėsi mylėti visada. Tačiau mintis jog mano tėvai mirs, mano draugai mirs tiesiog buvo neteisinga. Aš gimiau žmogumi ir niekada neiškeisiu to į ne mirtingumą. Mačiau kuo tapo mano sesuo, kuo tapo Džekas. Nenorėjau tokia būti, nenorėjau skriausti mylimų žmonių ir gerti kraujo.
- Ne, - sušnabždėjau. – Aš negaliu, nenoriu to. Nenoriu to nei dabar, nei norėsiu vėliau.
- Eidena, tai kas šiandien nutiko, - jis palinko arčiau ir pirštų galiukais palietė mano lūpas. – Aš vampyras, aš nemirtingas, niekada nepasensiu, niekada nemirsiu jeigu kažkas nesugalvos man nukirsti galvos greičiau nei spėsiu jį nužudyti. O tu, - jis giliai įkvėpė ir suspaudęs lūpas perbraukė per mano plaukus. – Tu mirsi. Net jeigu ir būtume drauge, tu pradėsi senti, pradėsi manęs nekęsti jog atrodau kaip tavo sūnus, galiausiai anūkas. Tavo grožis išblės ir dėl to kaltinsi mane. Bet tai dar ne viskas. – aš norėjau atsisėsti, bet jo ranka mane sulaikė. – Aš galiu tave sužeisti. Labai rimtai sužeisti. Vampyrai sunkiai gali valdyti savo emocijas. Mes turime tokius pat potraukius tik pabandyk įsivaizduoti juos dešimčia kartų stipresnius. Manai šiaip sau liepiau tau daugiau nenusirenginėti? Neatkišti man savo kaklo?
Nežinojau ką atsakyti. Jis kartą jau minėjo, kad vampyrai turi tokius pat poreikius kaip ir žmonės ir jų lytėjimas yra kur kas stipresnis, tačiau niekada nesusimąsčiau jog jam sunku.
- Nuo pat tos pirmos akimirkos kai tave pamačiau nenorėjau nieko kito kaip tave pabučiuoti. Dar niekada nesu jautęs niekam tokios traukos, o tu  dar žmogus. Man reikia daugybės valios pastangų jog susitvardyčiau šalia tavęs. Ir kai mane pabučiavai aš praradau kontrolę. Jeigu nebūčiau sustojęs niekas nežino ką būčiau tau padaręs. Nori žinoti tiesą? – aš sumirksėjau ir vėl užmerkiau akis. – Eidena, atsimerk, - paliepė jis, bet šį kartą buvo sunkiau. – Aš tavęs geidžiu, aš noriu tave pabučiuoti, ir ne tik. Tai mane žudo nes žinau jog nesusivaldęs tave užgausiu, ar dabar supranti kodėl mes negalime būti kartu?
Atmerkusi akis pažvelgiau į jį ir norėjau paprieštarauti, bet tuomet atsivėrė durys ir kartu su Mira užėjo pagyvenęs vyras. Jis apžiūrėjo mane, pastatė lašelinę, nes praradau nemažai kraujo ir liepė Heidui mane stebėti. Jeigu man ir toliau svaigs galva, ir nepraeis blogavimas jis privalės mane nugabenti į ligoninę.
Kai jie baigė paliko mane vieną su šviesiaplaukiu. Jis  gulėjo šalia manęs ir švelniai braukė per mano plaukus. Jaučiausi tokia pavargusi, bet nenorėjau užmerkti akių. Bijojau, jog jeigu užmigsiu jis išnyks arba paliks mane vieną. Net jeigu tai ir buvo sapnas ir visa mūsų pokalbį įsivaizdavau, man buvo gera įsivaizduoti jog jam rūpiu.
- Kaip tu? – sušnabždėjo jis ir toliau sukdamas vieną mano plaukų sruogą tarp savo pirštų.
- Ar tu neturėtum būti kur nors kitur?
- Nori, kad išeičiau?
- Ne, - prisipažinau.
- Tuomet aš liksiu čia.
- Heidai, tau nebūtina būti vien dėl manęs. – nusukau akis, bet jis palietė mano skruostą ir privertė pažvelgti į jį. – Be to sudaužiau tavo automobilį.
- Ir vėl tu apie tai, - nusijuokė jis ir priglaudė savo lūpas prie mano kaktos. – Juk sakiau, kad automobilis man nerūpi. Liepiau jo neįbrėžti nes būtent to ir tikėjausi. Aš tik norėjau turėti priežastį prie tavęs prieiti.
- Kitaip tariant mane nubausti? – kilstelėjau antakius ir jis vos matomai linktelėjo.
- Galima sakyti ir taip.
Jo pirštai braukė per mano skruostą, o aš užsimerkusi mėgavausi jo prisilietimu. Norėjau sukišti savo pirštus į jo plaukus, paliesti jo krūtinę. Norėjau vėl priglausti savo lūpas prie jo, bet dabar nedrįsau. Jam buvo sunku valdytis, nenorėjau, kad po to jis kaltintu save jeigu mane sužeis. Bet tiesa buvo tokia, jog man nerūpėjo. Aš nebijojau ir galėjau tą ištverti.
- Ar kada nors buvai įsimylėjęs? – sušnabždėjau pajutusi jog mano pulsas vėl padažnėjo.
- Kartą, labai seniai. – prisipažino jis ir aš dabar norėjau žinoti viską, bet nenorėjau jo spausti. – Kai buvau žmogus. Tai buvo labai seniai. Vargiai galiu prisiminti ką tuo metu jaučiau, bet žinau, jog dėl jos galėjau padaryti viską. Iki tau pasirodant daugiau nieko panašaus nejaučiau. Žinojau, jog mano darbas yra tave atgabenti karalienei, tą ir ketinau padaryti, o tuomet išvykti. Neturėjau priežasties čia likti. Vos tave pamatęs suvokiau, jog negalėsiu nuo tavęs atsitraukti. O kai atmerkei akis ir pažvelgei į mane, viskas ko tą akimirką norėjau, tai tave pabučiuoti.
Prisiminiau tą dieną kai Heidas mane išgelbėjo. Prisimenu kai atmerkiau akis ir išvydau jo veidą. Tą akimirką kai ką pajutau, tai buvo kažkas ko negalėjau suprasti, bet dabar aiškiai suvokiau. Aš galėjau jį palikti tame sandėlyje. Nujaučiau jeigu tai būtų kitas vampyras, net ir Džekas aš būčiau net neatsigręžusi. Bet ne tik Heido nepalikau, bet ir daviau jam savo kraujo.
- Žinojau, kad elgiuosi savanaudiškai būdamas šalia tavęs. Jaučiau tavo neapykanta visiems vampyrams, bet negalėjau atsitraukti. Nenorėjau atsitraukti. Ir kai tą vakarą nusimetei suknelę priešais mane, aš vos galėjau susivaldyti. Tu net neįsivaizduoji kiek man tai kainavo.
Jis nutilo ir jo lūpos vėl nuslydo ant mano kaktos. Mėgaudamasi šiluma giliai įkvėpiau ir prisiminiau kiekvieną akimirką kai buvau šalia Heido.
- Ar aš į ją panaši? Dėl to tave traukių? – turėjau žinoti. Man reikėjo žinoti jog jis trokšta manęs ne dėl tos merginos kurią jis priglaudė.
- Apie ką kalbi?
- Alesandra? – sumirksėjau šiek tiek pakeldama galvą. Jo veido išraiška buvo neperprantama, ir aš nė nenutuokiau apie ką jis galvoja.
- Kažkas kalbėjo, Mira ar ne? – neatsakiau ir po geros minutės kai jau maniau jis neprabils, galiausiai jis prisitraukė mane arčiau. – Judvi visiškai nepanašios. Ji buvo šviesiaplaukė, aukšta, daili, melsvų akių ir visada pasitempusi. Jai rūpėjo kaip ji atrodo ir kaip ją mato kiti.
- Primena Andže, - vyptelėjau.
- Taip, dabar kai paminėjai galėčiau teigti jog ji ir Andžė būtų buvusios puikios draugės. Bet ji buvo silpna, niekada nenorėjo treniruotis bei galėti apsiginti pati. Ji žinojo jog aš visada būsiu šalia. O tu esi stipri, tu esi kovotoja ir per visa savo gyvenimą nesu sutikęs tokio žmogaus kaip tu.
- Tai komplimentas? – sumurmėjau užmerkusi akis. Nenorėjau dabar užmigti, bet nuovargis buvo didžiulis.
- Tau nepatinka komplimentai, - priminė jis ir mano lūpų kampučiai pakilo į viršų. – Bet taip, aš visada sakau tau komplimentus. O dabar pamiegok.
- Aš nenoriu miego, - pasimuisčiau ir jo rankos atsidūrė ant mano pečių.
- Aš niekur nedingsiu, pažadu. – pabučiavęs mano kaktą jis priglaudė savo galvą prie manęs.
Mano kūnas atsipalaidavo, galvos skausmas po truputį nurimo ir aš visiškai pasidavusi leidau akių vokams užsimerkti. Vis dar buvo sunku suvokti jog Heidas man kažką jaučia. Tačiau dabar žinodama tiesą jaučiausi geriau. Net jeigu ir liksiu žmogus, pasensiu, mano jausmai jam nepasikeis.  Net ir dėl meilės neketinau atsisakyti savęs. Negalėjau net ir dėl Heido virsti vampyrė.