Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

3. Dalis

Vyras sėdintis ant sofos lėtai pakilo ir pasisuko į mane. Jis neatrodė vyresnis nei aš, bet nujaučiau išvaizda yra apgaulinga. Jeigu jis princas jam galėjo būti ne vienas šimtas metų. Akimirką jis stebeilijosi į mane, o aš į jį. Jis turėjo tamsius plaukus ir rudas akis. Vilkėjo baltus marškinius ir juodą švarką. Tačiau tie drabužiai ant jo atrodė keistai. Lyg aprengtas paauglys kuris visai nenori keliauti į oficialią šventę.

- Prisėsk, - prabilo jis ir aš suspaudžiau suknelės galus.

- Mieliau pastovėsiu, - atrėžiau ir mano žvilgsnis nuslydo prie lango.

- Tavo vietoj to nedaryčiau, - viptelėjo jis ir aš vėl pažvelgiau į vampyrą. – Su tokia suknele toli nenubėgsi, o jeigu ir pavyktų, neatidarytum lango. Nagi, prisėsk.

- Manai jeigu esi princas aš šokinėsiu paskui tavo dūdelę? 

- Tu visiškai nebijai mirties, ar ne? – jis žengė tik žingsnį, tačiau atsirado priešais mane.

Princas ištiesė ranką ir švelniai nubraukė mano plaukų sruogą. Nujaučiau jeigu būtų norėjęs, jau būtų mane pritrenkęs prie sienos. Galiausiai jo pirštai nuslydo prie mano lūpų ir aš sulaikiau kvėpavimą. Mano lūpa vis dar buvo prakirsta ir jis nykščiu švelniai ją nubraukė. Ant jo piršto galiuko liko mano kraujo ir jis atsargiai jį pauostęs nulaižė.

Man pasidarė bloga, galva pradėjo svaigti ir aš žengiau žingsnį atgal, bet princo rankos apsivijo mano liemenį. Jis prisitraukė mane arčiau, o aš stengiausi neapalpti. Aš tai išgyvensiu, man pavyks, tik neturiu praskysti. Buvau tikra, jis užuodžia mano baimę, nesvarbu kas nutiks aš nesižeminsiu nei prieš jį, nei prieš jokį kitą vampyrą.

Susitvardžiau ir pažvelgiau į Elasą. Ta siaubinga neapykantą kuria jaučiau visiems vampyrams nukreipiau tiesiai į jį. Gal ir nebuvau tikra medžiotoja, bet ne vieną vampyrą pasiunčiau į mirtį. Neleisiu jo paveikiama, geriau mirsiu nei būsiu tokia kaip jie.

- Eidena, iš išorės tokia trapi ir pažeidžiama, bet tu nesi gležna mergaitė ar ne?

- Eik po velnių, - sušnypščiau ir įrėmiau pirštus į jo krūtinę. – Jeigu manęs nenužudysi, aš nužudysiu tave, jeigu mane paversi vampyre, aš perkąsiu tau gerkle.

- Kokia arši, esu pratęs kai moteris vykdo kiekvieną mano paliepimą, bet tu tik mergaitė, maištingas vaikas ar ne? Kiek tau, šešiolika?

- Ne tavo reikalas.

- Vos per trumpa laiką patekai į mūsų juodžiausią sąrašą. O tu net nesi medžiotoja. – jo lūpas nušvietė šypsena ir aš išvydau grėsmingai atrodančias iltis.

- Iš kur tu žinai, kad nesu medžiotoja?

Staiga jis mane paleido ir aš susverdėjusi vos išsilaikiau ant kojų. Vaikinas grįžo prie sofos ir pamojo man. Atsargiai žengiau žingsnius į priekį darydama kuo didesnį lanką. Atsistojau kitoje pusėje prie didžiulės kėdės ir atsirėmiau į ją. Man tikrai reikėjo atsisėsti, tačiau taip tik būčiau įrodžiusi jog esu silpna ir pažeidžiama. O labiausiai nenorėjau paklusti. Tik ne vampyrui.

- Per visus savo gyvenimo metus nesu sutikęs nė vienos moters medžiotojos. Kalbant apie juodąjį sąrašą, ten yra tik trys asmenys kurių galvų aš noriu, dabar ten esi ir tu.

- Kaip miela, esu pagerbta. – atkirtau ir vampyro akys nušvito raudonai.

Nujaučiau, kad nederėjo to sakyti, bet net ir norėdama nebūčiau galėjusi nulaikyti liežuvio už dantų. Jis akimirksniu atsirado priešais mane. Pastvėrė už riešo ir kaip lėlę prisitraukė prie savęs. Viena ranka suspaudė mano kaklą ir palenkė jį į šoną. Jis man įkąs, jis mane nužudys. Jaučiau kaip pradeda drebėti visas kūnas, kaip širdis nusirita į kulnus, o mano kvėpavimas sustingsta. Aš mirsiu.