Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

9. Dalis

Pabudau išpilta šalto prakaito ir sunkiai gaudydama orą. Po tokių košmarų norėjau tik susisukti į kamuoliuką ir verkti, bet tam tikrai nebuvo laiko. Pasukusi galvą į šoną sulaikiau kvėpavimą ir akimirką spoksojau į šalimais gulintį vaikiną.
Mano lovoje gulėjo Heidas.

Vos už puse metro nuo manęs gulėjo suknistas vampyras. Kodėl jis čia? Sekundės bėgo, o aš stebėjau šviesiaplaukį kuris net nejudėjo. Gal jis negyvas? Gal mano kraujas jį pribaigė? Būtų gerai, tuomet pati pasisiūlyčiau kiekvienam vampyrui atsigerti, bet princas vis dar gyvas, todėl mano kraujas tikrai nebuvo nuodai. Greičiau jau saldus pieniškas šokoladas.

Mano krūtinėje taip stipriai trankėsi širdis jog bijojau jį pažadinti. Žvelgiant į jį atrodė jog jam nuo dvidešimt iki dvidešimt keturių metų, ne daugiau. Bet po to kai pamačiau kaip jis kaunasi galėjau būti tikra jam ne šimtas ir ne du šimtai metų. Ir kodėl aš taip stipriai traukiu vyresnius?

Suspaudžiau lūpas ir atsargiai ištraukiau vieną iš kuolų kurį buvau paslėpusi po savo pagalvę. Bijojau net įkvėpti nes nuo menkiausio garso jis galėjo praplėšti akis, o aš turėjau tik šią vienintelę progą.

Palinkau į priekį ir ištiesiau durklą. Jis turėjo iš ties dailų veidą, vos matomi tamsi barzdos šiureliai ant jo odos, trumpi šviesūs plaukai ir prasegti juodi marškiniai. Prikandau lūpą prisiminusi jog pati vilkiu vieną iš jo marškinių ir mane nukrėtė šiurpas.

- Tavo vietoj to nedaryčiau, - sukrutėjo jo lūpos ir aš smeigiau.

Jis sugavo mano riešą ir trūktelėjo mane ant savęs. Teko ištiesti ranką ir atsiremti į jo krūtinę, jog neprisipločiau ant jo. Mano širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje, o kai jis atmerkė akis sustingau. Žvelgiau į jo akis ir pamiršau jog turiu kvėpuoti. Tos akys buvo kitokios, kerinčios, užburiančios. Niekada gyvenime nesu ko nors panašaus mačiusi ir tai tikrai nebuvo kontaktiniai lęšiai.

- Tai atsakysi į mano klausimą? – jis kilstelėjo antakį, o aš atpalaidavau ranką ir išmečiau kuolą.

- Tu nieko neklausei, - atkirtau ir jis trūktelėjo mano ranką ir aš dabar buvau vos kelis centimetrus nuo jo veido.

- Tai mano akys ar kūnas?

Vakar jis klausė to paties. Tai buvo vakar ar ne? Sumirksėjau ir suvokiau, jog jis įdėmiai stebi kiekvieną mano judesį. Mano skruostai pradėjo degti todėl sukandau dantis ir nuleidau galvą taip jog plaukai uždengtų mano gėdą. Kodėl visi vampyrrai turi būti tokie karšti? Kodėl jie negali būti bjaurūs, nusilupusia odą, pilni aštrių dantų ir pajuodusiais pirštais? Kodėl jie turi turėti gražų  tobulą veidelį ir tokį pat kūną?

- Tu šlykštus vampyras, - išspjoviau pro sukąstus dantis.

- Na na, žodynėlis, mergaite. – pasišaipė jis ir aš pakėlusi akis pabandžiau ištraukti savo riešą, bet jo geležiniai pirštai manęs nepaleido. – Aš Heidas, pameni?

- Man nusispjauti kas tu.

- Kaip matau mudu puikiai sutarsime. – jis paleido mano riešą ir pastūmė mane jog nuvirsčiau ant nugaros.

Susinervinusi pakilau ant kojų, o vampyras jau stovėjo prie veidrodžio ir tvarkėsi savo marškinius. Pastvėriau kitą kuolą ir atsistojusi kovos pozicija ketinau su juo susikauti. Dabar jaučiausi kur kas geriau, pasistiprinusi ir išsimiegojusi galėjau jį įveikti. Vos tik perversiu jo širdį galėsiu pavokti mašiną ir iš čia išvažiuoti. Toks buvo mano planas.
Heidas atsisuko į mane ir akimirką nužvelgė nuo galvos iki kojų. Jo veide atsirado vos matoma šypsena, o aš sutrikusi kilstelėjau antakius. Jis ką nori mirti?

- Nenori pirma apsirengti? – jis žengė arčiau rankose laikydamas juodą audinį ir aš suvokiau jog stoviu pusnuogė.

Nuleidau pagalį ir akimirksniu pribėgusi prie lovos nutraukiau antklodę. Kokia aš idiotė. Kaip galėjau pamiršti, jog vilkiu tik ilgus marškinius ir apatinius? Mano skruostai tiesiog degė, o širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog norėjau skradžiai žemę prasmegti.