Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)

28. Dalis

Lėkė minutės, o aš sukandusi dantis bandžiau ignoruoti skausmą. Degė visa dešinė galvos pusė. Net nenorėjau įsivaizduoti kaip dabar atrodau, bet veidas turėjo būti siaubingas. Skaudėjo ir pilvą, o riešai jau buvo nutrinti nuo virvių.
Andrė vis dar buvo šalia. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Tikriausiai mintyse juokėsi iš mano naivumo. Žinoma, juk man buvo tik šešiolika, Džekas kiekvieną dieną leisdavo su Andže ir aš jaučiausi pamiršta. Jis įžengė į mano gyvenimą pačiu geriausiu metu. Jis išdavė mane, išdavė mano paslaptis, jis buvo šalia tik todėl jog toks buvo jo darbas. Ir dabar sužinau jog mudu esame suporuoti. Jeigu jie mano jog sėdėsiu ir lauksiu kol Andrė man užstatys vaiką tai labai stipriai klysta.
- Patenkintas? – parbilau apsilaižydama savo kruvinas lūpas. – Per tave mirė mano sesuo, per tave praradau Džeką, o dabar ir Heidą. Nekenčiu tavęs. – išspjoviau žodžius ir giliai įkvėpiau. Man buvo bloga.
- Aš nenorėjau jog viskas taip išeitų, - jis žengė arčiau ir pakėlė nuo žemės mano telefoną. – Nenorėjau tavęs įskaudinti.
- Nemeluok!
- Aš neturėjau pasirinkimo!
- Visada yra pasirinkimas, aš tavimi pasitikėjau. O tu, - papurčiau galvą ir tai man kainavo dar vieną skausmo bangą.
Maniau Andrė išeis ir paliks mane vieną. Norėjau, kad taip ir būtų nes nebegalėjau žiūrėti jam į veidą. Nenorėjau daugiau su juo kalbėtis. Tačiau vaikinas prisiartino prie manęs ir atsiklaupęs priešais pažvelgė man į akis.
- Aš suklydau, ir ketinu sumokėti.
Dar nespėjus man atsakyti jis atrišo mano kojas ir apėjęs  mane atrišo virves nuo riešų. Nejudėjau, akimirką sulaikiusi kvėpavimą laukiau jo kito ėjimo.
Andrė atsistojo priešais ir ištiesė man telefoną. Akimirką dvejodama paėmiau mobilų ir jį suspaudžiau tarp savo pirštų. Jo akyse mačiau skausmą, mačiau pyktį ir nusivylimą, bet tai ką jis padarė aš negalėjau pamiršti ir atleisti.
- Paskambink jam kol dar nevėlu, išvesiu tave iš čia, bet turėsi daryti ką liepsiu. – jo balsas tapo šaltas ir valdingas. Neturėdama kitos išeities linktelėjau ir atrakinusi įskilusį ekraną paspaudžiau skambinti Heidui.
Vaikinas atsiliepė akimirksniu. Iš to palengvėjimo atsidusau ir pajutau kaip skruostu nusirita ašara.
- Jeigu tu ją palietei, aš tave užmušiu.
- Pasakyk jog dar nepasiekei kito teatro? – sušnabždėjau ir sumirksėjusi pažvelgiau į Andrė.
- Eiden, tau viskas gerai? Tu sveika? Kur tu?
- Man viskas gerai, - pamelavau nes nenorėjau, kad jis dėl manęs jaudintųsi. – Susitikime mokyklos aikštelėje.
- Gerai, jau važiuoju. Ar tau tikrai viskas gerai? Jie tave paleido?
- Nevisai, - sušnabždėjau ir vaikinas suspaudė savo lūpas. – Jau turiu eiti, susitiksime aikštelėje.
Išjungiau pokalbį ir įkišau telefoną į džinsų kišenę. Andrė  trumpai paaiškino planą ir aš nenoriai linktelėjau. Visai netroškau, kad jis mane liestų, o tuo labiau jog neštų ant savo rankų. Tačiau kitu atveju vargu ar būtume prasmukę pro kitus likusius medžiotojus.
Andrė paėmė mane ant rankų, o aš užmerkiau akis. Padėjau galvą ant jo krūtinės atkišdama visa dešinę pusę. Jis išnešė mane iš patalpos ir aš stengiausi neišsiduoti. Vos kvėpavau, o mano širdis kaip įmanydama daužėsi krūtinėje. Jeigu kas nors būtų patikrinęs mano pulsą būtų žinojęs jog kažkas negerai.
- Andrėjau, ką čia darai? – kažkas mus sustabdė ir aš sulaikiusi kvėpavimą laukiau.
- O kaip tau atrodo? Vežu ją namo.
- Arčeris liepė ją prižiūrėti, - atsakė vyras ir aš jau norėjau nušokti nuo vaikino glėbio ir trenkti medžiotojui, bet Andrė gniaužtai tvirčiau mane suspaudė.
- Ji mano mergina, matai kaip atrodo? Manai leisiu jai čia praleisti naktį? Turiu ją sutvarkyti, kitaip turėsiu problemų su Meisonu. O dabar traukis.
Po ilgos akimirkos Andrė pradėjo eiti. Nedrįsau net mirktelėti kol į mane nepapūtė šaltas rudens vėjas. Tada išdrįsau atsimerkti ir kai jis įsodino mane į automobilį išleidau orą kuris nemaloniai dūrė mano plaučius. Jeigu ne jis vargu ar šiandien ar po kokios savaitės būčiau iš čia ištrūkusi. Tas prakeiktas senis aiškiai mėgavosi mane daužydamas.
- Eidena, - prabilo tamsiaplaukis, bet aš į jį nė nepažiūrėjau.
- Nereikia. – suspaudžiau kumščius ir pirštų galiukais paliečiau dešine veido dalį. Atrodė jog visa ta pusė ištinusi. – Juk supranti, kad tau gali baigtis blogai?
- Žinau, - prisipažino jis. – Nežinau ką darysiu toliau, bet negaliu čia likti. Arčeris išdavysčių nepakenčia, išveždamas tave jau esu lavonas.
- Tai kodėl taip pasielgei?
- Nes suklydau ir norėjau bent kažką ištaisyti.
Nusukau galvą ir nusišluosčiau skruostu riedančią ašarą. Nežinojau ar ant dešinio skruosto taip pat yra ašarų. Viskas ką jaučiau tai deginimą ir keistą dilgčiojimą. Man neturėjo rūpėti kas nutiks Andrė. Man neturėjo skaudėti, bet jis buvo teisus. Tas vyras jį sugaus ir nužudys. Jis privers kitus jo bijoti, nedaryti tokių pačių klaidų. O aš nenorėjau jog dar viena mirtis kristų ant mano pečių.
Po penkiolikos minučių mes jau buvome prie mokyklos. Įsukęs į tuščia stovėjimo aikštelę jis išjungė variklį ir sustingo. Priešais atsirėmęs į savo mašiną stovėjo Heidas. Susidėjęs rankas ant krūtinės jis nejudėjo, tik žvelgė į Andrė.
Vaikinas išlipo iš automobilio, o aš paskui jį. Žengiau vos du žingsnius kai Heidas atsidūrė priešais mane ir ištiesęs ranką nubraukė mano plaukus. Pasukau galvą jog nereikėtų matyti jo reakcijos, bet jis atrodė ganėtinai ramus. Tarsi jokių emocijų, bet galėjau ir klysti.
Tada Heidas atsisuko į Andrė. Nespėjus man prabilti jis jau stovėjo priešais jį uždėjęs rankas jam ant smilkinių. Žinojau ką jis daro, jis ketino peržvelgti visus tamsiaplaukio prisiminimus. Sulaikiusi kvėpavimą laukiau, ir kai Heido rankos nusviro atsidusau. Tačiau tuomet jis jam trenkė į veidą. Krūptelėjusi žengiau į priekį ir žvilgtelėjau į Andrė. Jis gulėjo kelis metrus nuo savo mašinos. Sunkiai atsistojęs nusivalė kraują ir pažvelgė į mane.
- Aš atsiprašau.
- Nutilk, - sušnypštė Heidas. – Nekalbėk su ja, net nežiūrėk į jos pusę, supratai?
- Heidai, gana, - paprašiau įsikibusi į jo ranką. – Ar galime užsukti pas mano tėvus? – šviesiaplaukis nenoriai pažvelgė į mane ir suspaudęs savo lūpas vėl įsmeigė žvilgsnį į Andrė. – Tu irgi važiuosi, - pasakiau jam ir vaikinas atsirėmė į savo mašiną. – Aš jam skolinga jog iš ten ištraukė.
- Tu nieko jam neskolinga, - paprieštaravo Heidas ir aš atsisukau į jį.
- Prašau.
Ilgą minutę Heidas tiesiog stovėjo ir spoksojo į mane, galiausiai linktelėjęs suėmė mano ranką ir nusitempė į savo automobilį liepdamas Andrė sekti iš paskos.
Iki mano tėvų namų abu tylėjome. Žinojau, jog kai grįšime į karalienės namus jis privers mane kalbėti. O gal to net ir neprireiks, juk jis matė Andrė prisiminimus. Matė viską ką jis padarė, ką jie man padarė.
Kai sustojome norėjau ką nors pasakyti, nes jaučiau jog ta rami veido išraiška slepia kur kas daugiau. O gal ir klydau. Gal jam aš tiek nerūpėjau jog vertėtų dėl manęs nerimauti. Ta mintis skaudžiai įsirėžė man į krūtinę. Juk aš buvau eilinė mergina, aš buvau mirtinga, o jo gyvenime buvo tūkstančiai žmonių. Praėjus šimtai metų jis pamirš, kad aš apskritai egzistuoju.
Atsidūrusi prie durų nuspaudžiau skambutį ir pradėjau laukti. Nors tėvai ir sakė, jog aš visada laukiama ir tai visada bus mano namai, neišdrįsau paimti namų rakto.
Kai durys prasivėrė į mane pažvelgė tėtis. Akimirką jo veidą apgaubė panika ir kai aš žengiau į priekį jis iš karto mane apkabino.
- Eidena, kas nutiko? Kas su tavimi taip pasielgė? – jo balsas drebėjo ir jis akimirksniu pažvelgė į Heidą ir šalia stovintį Andrė.
- Tai tavo brolis taip su manimi pasielgė, - išspjoviau žodžius negalėdama jo pavadinti tėvu, o tuo labiau savo dėde.
- Jis taip tave sudarkė? – jo gniaužtai susispaudė, akys išsiplėtė ir aš buvau tikra jog jis mielai būtų susiradęs Meisoną ir jį... net nenorėjau apie tai galvoti.
- Nevisai. Pameni vyrą kuris mane apklausė po įvykio mokykloje?
- Arčeris.
- Taip, Meisonas leido jam taip su manimi pasielgti.
- Aš jį užmušiu, - išrėkė jis ir iš virtuvės atėjo mama.
- Eidena, nesakei, kad užsuksi... – mama užsičiaupė vos tik jos akys išvydo mano veidą. – O dieve, kas nutiko? Kas tave taip sužalojo?
Heidas trumpai papasakojo kas nutiko, o aš paprašiau, kad jis padėtų Andrė pradingti. Jis pažadėjo jog visa tai sutvarkys.
Mama bandė sumažinti tinimą, bet man vis dar siaubingai skaudėjo. Paprašiau jos gauti atleidimą nuo mokyklos pažymą ir paduoti jį Andžei. Negalėjau tokia pasirodyti mokykloje ir šviesiaplaukis dėl to sutiko. Papasakojau jog sugavome Džeką ir aš kaip įmanydama bandau jam padėti atgauti žmogiškumą. Mama apsidžiaugė, jai buvo skaudu matyti savo draugę kenčiančią dėl sūnaus dingimo.
- Jeigu Arčeris nori karo, karas bus, - ištarė tėtis ir aš suspaudžiau jo pirštus.
- Nereikia, mačiau ką jis sugeba, tėti, tai pavojinga.
- Pameni kai sakiau, kad turiu ryšių? Tavo senelis kurio tu niekada nematei visada bus mano pusėje. Jis atsitraukė nuo medžiotojų kai Meisonas perėmė mano pareigas. Jis niekada to nepripažino ir nuo to laiko mes daugiau jo nematėme, bet aš visada palaikau ryšį. Taip pat žinau vampyrą kuris yra panašus į tavo draugą.
- Pažįsti vampyrą kaip Heidas? – nustebusi pažvelgiau į šviesiaplaukį, bet tas primerkęs akis kilstelėjo antakius.
- Jo vardas Lukas, manau tu jį pažįsti, - jis kalbėjo Heidui.
- Iš kur jį pažįsti?
- Kartu studijavom, - šyptelėjo tėtis. – Taip pat pažįstu ir Nikasa.
- Niką? Prasta mintis, jeigu žinai ką ji sugeba į tai jos nevelsi.
- Kas ji? – žvilgtelėjau į Heidą, bet jis tik papurtė galvą. – Ji vampyrė, tokia kaip tu?
- Ji kažkas, bet tikrai ne vampyrė. – atsiduso jis ir aš užmerkiau akis. – Mums jau laikas.
Heidas paėmė mane už rankos ir aš atsistojusi pažvelgiau į Andrė.
- Jeigu kada nors tave išvysiu mieste, pats nužudysiu, aišku? – Heidas žvelgė į tamsiaplaukį kuris greitai linktelėjęs iš karto susigūžė.
Kai vėl sėdėjau mašinoje atsipalaidavau. Dabar mielai būčiau užmerkusi akis ir pasidavusi miegui, nes nuovargis smogė akimirksniu, bet skausmas vargiai leis man šiandien miegoti. Heido ranka nuslydo ant manosios ir spustelėjęs jis išvažiavo iš kiemo. Vyliausi jog mūsų niekas neužpuls pakeliui, kitaip pati nužudysiu Meisoną.