Prabudęs Kraujas

38 skyrius /Tiesa/

Evija žvelgė į mane truputį susiraukusi. Turbūt dar kartą apsvarstė susidariusią situaciją ir bandė nuspręsti ką reiktų su manimi daryti. Jei ji ketino pasikalbėti su aštuoniais sūnumis, tai galėjo užtrukti. Na, tiek laiko aš turbūt turėjau, be to, man kai ko reikėjo.

- Į šventyklą turbūt nesutiksi grįžti, net jei pažadėčiau vėliau tave iš jos išleisti? – paklausė Evija.

Pašaipiai dėbtelėjau į ją.

- Tikrai negrįšiu. Dabar bent jau galiu valdyti padėtį... Jeigu netyčia persigalvotum.

Effigie valdovė supratingai linktelėjo. Žinoma ji suprato, kad iš Urgato išvykti galėjau ir daug sudėtingesniu būdu. Bet tada galėjo būti paaukota per daug jos žmonių.

- Jei iš tiesų esi davusi tokį pažadą aštuoniems sūnums, tada aš negaliu tam prieštarauti. Jie nereikalautų to, kas nederama.

Prunkštelėjau. Nors stengiausi daug apie tai negalvoti, tačiau maniau, kad šį kartą tos sielos paprašė per daug. Ir visgi... Jos nereikalavo nieko, ko negalėjau išpildyti.

- Norėčiau kai ko paprašyti, - prabilau. – Norėčiau daugiau sužinoti apie situaciją Svazilande. Apie sukilusias karalystes ir ką planuoja likusios.

- Nori, kad pasiųsčiau šnipinėti? – susiraukė.

- Taip. Jei padėtis iš tiesų sunki, turiu iš anksto žinoti su kuo susidursiu. Turiu viską ištaisyti, o ne tik atsikratyti netikusiu karaliumi.

Moteris atrodė truputį nustebusi. Pakreipusi galvą dar kartą mane nužvelgė.

- Tu niekada nekurdavai strategijų, - pastebėjo. – Tiesiog eidavai link tikslo ir tiek. O su atsiradusiais sunkumais susidorodavai pakeliui.

- Na, šis kartas kitoks.

- Ir tu kitokia. Kaip jautiesi po susijungimo?

Padėjau galvą ant krėslo atlošo ir įsispoksojau į lubas. Žinoma, ji privalėjo paliesti ir šią temą. Pamažu ėmiau irzti ir darėsi vis sunkiau išlaikyti nuolankią veido išraišką.

- Viską papasakojau Enolui, o jis, manau, perpasakojo tau.

- Kodėl bandai mane apgauti? – suskambo piktas Evijos balsas.

Vėl nukreipiau akis į moterį. Susidūriau su jos priekaištaujančiu žvilgsniu.

- Enolui papasakojai, kaip tai įvyko ir... pasakei, kad jautiesi gerai. O dabar man pasakyk, kaip yra iš tiesų, - pareikalavo.

Susiraukiau ir atsistojau. Apėjau aplink krėslą ir sustojau už jo tarsi už skydo. Galėjau paprasčiausiai išeiti ir ji nebūtų galėjusi manęs sulaikyti. Bet Evija buvo viena iš tų, kurie labai gerai pažinojo Arbitrium Animus. Geriau netgi už Enolą su kuriuo ypatingai suartėdavau.

- O kaip tu manai, kaip galima po viso to jaustis? – sumurmėjau. – Tam nėra palyginimo. Tūkstančius kartų miriau ir prisikėliau. Ir tos mirtys nebūdavo lengvos. Kiekvienas odos lopinėlis, kiekvienas mėsos gabalas nusiplėšdavo sluoksnis po sluoksnio nuo mano kaulų... Ir aš net negalėjau atsijungti, kai viskas tapdavo pernelyg... Pernelyg. Turėjau tai iškęsti iki paskutinio lašo. Daug geriau būtų buvę išprotėti, nei prisiminti tai. Bet aš kaip niekada blaivaus proto. Net per daug. Fiziškai aš tikrai jaučiuosi gerai. Bet čia, - pabaksnojau smiliumi sau per smilkinį. – nemanau, kad čia kada nors bus gerai. Prisimenu kiekvieną tą siaubingą akimirką ir trokštu ką nors kitą paskandinti tokioje pat agonijoje. Tarsi tai padėtų man išsilaisvinti... – atsidusau užsimerkdama ir akimirką pasvajojau koks palengvėjimas galėtų mane apimti. – Trokštu žudyti ir tas noras dusina.