Prabudęs Kraujas

7 skyrius /Aš ir kita aš/

- Gerai... kas yra? Jūsų veidai ištįsę tarsi kokių šmėklų.

Sėdėjau susigūžusi ant lovos, o Rėjus vaikštinėjo prie lango. Eronas tarsi nujausdamas kažką negero taip pat prisėdo ant lovos ir atsargiai ištiesė krepšį su mano pirkiniais. Padėkodama pamėginau jam šyptelėti, tačiau vargu ar ta grimasa bent kiek priminė padėką. Megan vis dar laukė atsakymo, stovėjo vidury kambario įsisprendusi rankomis į šonus ir šaudė žvilgsniu nuo manęs link vaikino.

- Susipykot? – atsiduso, kai nė vienas neprasižiojome. – Taip ir žinojau, kad negalima jūsų palikti vienų... – palingavo galva.

Ėmiau iš maišo traukti daiktus vien tam, kad turėčiau kuo užsiimti. Nuslūgus ašarų bangai jaučiausi geriau, tačiau vis dar pati negalėjau tinkamai suvokti kas vyksta su manimi, tad nenumaniau, kaip tai paaiškinti ir kitiems.

- Apie mano paiešką jau kalbama ir per televiziją, - galiausiai tarstelėjau.

- Na, ko gero to buvo galima tikėtis, - suskubo nuraminti Eronas, ko gero jis pagalvojo, kad būtent dėl to esu tokia prislėgta. – Jie neabejotinai imsis visų įmanomų priemonių, kad juo daugiau žmonių tave įsidėmėtų ir gatvėse imtų žvalgytis raudonplaukės merginos.

Aš tik palinksėjau ir toliau rūšiavau naujuosius savo drabužius. Megan jų pripirko gal tris kartus daugiau nei buvau nurodžiusi savo sąraše. Be to, daugelis jų buvo tikrai ne mano skonio. Abejojau ar galėčiau išeiti į gatve su ryškiai mėlynomis kelnėmis ir saulės geltonumo palaidine, kai ant kiekvieno kampo skelbiama mano paieška.

- Kaip aš turėčiau tapti nematoma su šiais drabužiais? – paklausiau žvilgtelėdama į Megan.

- Paprastai. Taip apsirengusi kaip tik susiliesi su žmonėmis, jei rengsies vien juodai, būsi įtartina, - paaiškino. – Be to, aš jau turiu vieną idėją, kaip galėtume tave pakeisti, bet šis miestelis per mažas ir jame nėra tokio salono...

Sudėjau krūvelėmis gautus drabužius, jais nukrausčiau beveik pusę lovos. Laime Megan neišsižadėjo visiškai juodos spalvos, todėl gavau kelias poras tokių kelnių bei šortų, nesiskundžiau ir tamsiai šokoladinės spalvos striuke. Teko pastebėti, kad nuo dabar turėsiu nemaža pasirinkimą kepurių, nuo sportinių kepuraičių iki prabangesnių skrybėlių plačiais kraštais. Abejojau ar kada gyvenime tokią užsidėsiu.

- Manau, kad mes turime ir dar vieną problemą... – galiausiai lėtai pradėjo Rėjus atsisukęs į visus. – Ir galbūt netgi rimtesnę nei Kajos paieška...

Jis žvilgtelėjo į mane tarsi laukdamas pritarimo. Liko tik linktelėti, nes pati nežinojau kaip tai pradėti.

- Nagi, gal galime turėti po vieną problemą? – gailiai atsiduso draugė. – Mes dar neišsprendėme pirmosios...

Megan sudribo į krėslą, su savimi turėjo mažesnį popierinį maišiuką iš kurio ėmė traukti dar šiltus kepinius. Kai ši man ištiesė vieną bandelę, neatsisakiau, tačiau didelio apetito nejaučiau. Vaikinams regis, buvo nė motais maistas, nes jie visai nekreipė dėmesio į siūlomus skanėstus.

- Kas nutiko? – paklausė Eronas, stebėjau kaip virš plonyčių akinių rėmelių susiraukia jo antakiai.

Rėjanas vėl ėmė žingsniuoti, kelis kartus užvertė akis į lubas tarsi ten ieškodamas reikiamo atsakymo. Galiausiai papurtė galvą ir eilinį kartą atsiduso.

- Tai dėl Kajos.

- O kas dėl jos? – nesuprato Megan pasisukdama į mane ir kilstelėjo antakį, tarsi klausdama ar prarijau liežuvį.