Prabudęs Kraujas

2 skyrius /Lankytoja/

Blaškiausi tarp keisto rūko niekaip nerasdama išėjimo. Jaučiausi tarsi praryta keisto dūmų kamuolio, kuris nenorėjo manęs paleisti. Nežinia kiek laiko jaučiausi jame saugi ir netgi laiminga leidausi liūliuojama, kol suvokiau, kad taip netūrėtų būti. Tada mane užliejo panika ir viskas tapo nebe taip miela.

Kuždantis balsas ramino, viliojo ir grasino... Karaliavo mano galvoje ir vertė matyti įvairiausius vaizdus. Kažkaip įtikindavo, kad visą tai, ką regėdavau yra gerai, apgaudavo ir laikydavo tame netikrame burbule. Čia ištirpdavo laikas, todėl net nenumanydavau kiek laiko praleisdavau klaidžiodama po ne savo sapnus.

Praplėšiau akis atsidurdama savo realybėje, tačiau net susidūrus su man jau pažįstama tamsa, nepasijutau geriau. Jaučiau neįprastą svaigulį, kūno temperatūra nukritusi, o raumenys įsitempę ir sustingę. Iš lėto juos atpalaidavau ir kūną nuklojo smulkus adatėlių lietus. Negalėjau pasakyti kiek laiko miegojau, tačiau draskantis alkis buvo žvėriškas.

Šiaip ne taip pakilau iš savo tokio nemielo guolio ir prižingsniavusi prie grotų pastebėjau du besimėtančius maisto paketus. Susiraukiau paimdama juos. Paprastai gaudavau tik vieną į dieną... Nejau tai reiškia, kad buvau atsijungusi dvi paras? Niūriai grįžau prie lovos ir ėmiausi žiūrėti, ką galiu įsimesti į skrandį.

Pasisekė, jog viename pakete radau termosą su šilta arbata. Paprastai karšto gėrimo gaudavau labai retai. Guminė avižinė košė, kelios riekės duonos, beskoniai batonėliai suteikiantys energijos ir kažkoks suvytęs vaisius jau beveik praradęs savo formą. Kito maisto komplekto turinys pasirodė labai panašus, tik buvo dar ir dubenėlis šaltos sriubos.

Pilnai atsigavau tik tada, kai prisiverčiau pasinaudoti vėsiu dušu. Beveik kalendama dantimis tryniau odą nuplaudama lipnų prakaitą dėl ko šioji ėmė degti. Negebėjau suskaičiuoti, kiek dienų jau čia praleidau. Sukinėjau metalinę apyrankę ant riešo norėdama pamatyti skaičius, tačiau pavyko pastebėti tik melsvą švytėjimą, papuošalas vis dar buvo pakankamai prigludęs ir nesijudino iš vietos.

Šiame požemyje tvyrojo nemaloni vėsa, todėl dažnai versdavau savo kūną dirbti. Darydama atsispaudimus svarsčiau kas nutiks, jei aš vis dar būsiu šioje vietoje kai sutiksės ant rankos įspaustas laikrodis? Neabejojau tik tuo, kad jeigu taip nutiks aš iš čia išsinešdinsiu drauge su visomis sienomis...

Kai pakankamai nualinau savo kūną vėl įsitaisiau ant lovos. Pariečiau po savimi sukryžiuotas kojas ir atsirėmiau į sieną. Kurį laiką sėdėjau bandydama susikaupti, įsiklausyti į tuštumos garsą ir pajausti mane supantį orą. Įsivaizdavau jame skaldančias mažutes energijos daleles, kurias pamažu imu traukti į vieną tašką. Po kurio laiko man prieš akis suraibuliavo kumščio dydžio permatomas energijos kamuoliukas. Su kiekvieną dieną prireikdavo vis mažiau laiko, kad jį suburčiau.

Šyptelėjusi leidau savo kūriniui suptis ant delno. O tada staigiu judesiu paleidau jį į grotas. Energijos kamuolys atsitrenkęs į metalą ištiško it vandens lašas. Priėjusi prie grotų atidžiai, čiuopdama pirštais, apžiūrėjau tą vietą, su kuria susidūrė energija. Jos nebebuvo tokios lygios, truputį išlinkusios, tačiau ne tiek daug, kad būtų akivaizdžiai matoma. Jutau užplūstant jaudulį į mano kraują. Tai jau buvo šiokia tokia pradžia. Gal dar nemokėjau iškviesti labai didelio energijos pliūpsnio ir nenumaniau, kaip jį valdyti, tačiau ilgainiui turėčiau išmokti bent jau išgriauti tas grotas.

- Mums pavyks, Kaja... Mums pavyks iš čia ištrūkti... – sumurmėjau sau po nosimi ir nusišypsojusi grįžau ant gulto. Buvo metas sukaupti dar vieną energijos kamuolį.

Pavakare mano ausis pasiekė neįprastas garsas. Vis dar sėdėjau sukryžiavusi kojas ir rankas laisvai padėjusi ant šlaunų. Dabartinė mano būsena iš dalies priminė meditaciją, kūnas paniręs į savotišką poilsį, o protas išlikdamas pakankamai budrus klaidžiojo kitoje erdvėje. Negalėjau leisti sau vėl užmigti, nes baiminausi įstrigti painiuose sapnuose.