Prabudęs Kraujas

21 skyrius /Surišimas/

Nežinia kiek laiko prastovėjome tarpduryje, kol žengtelėjome pirmyn. Durys už nugaros pačios užsidarė. Kai atsisukau pažiūrėti išvydau tik milžinišką akmeninę sieną su medinėmis durimis. Nemačiau jos pabaigos, tačiau tolėliau regėjau dar ne vienas tokias duris.

- Po galais, - atsidusau. – Pagaliau mes tai padarėme.

Mano šypsena nusidriekė per visą veidą. Pajutau neapsakomą palengvėjimą ir džiaugsmą. Staiga mano jausmai ėmė sprogti tarsi iš fontano, nesuvaldžiau besiveržiančio juoko ir pasisukusi bloškiausi Rėjui į glėbį. Tvirtai rankomis apsivijau jo liemenį, prisiglaudžiau prie tvirtos krūtinės. Jis taip pat mane apkabino ir spustelėjo, atsklido vos girdimas jo juokas.

- Taip... tau pavyko, - sumurmėjo man kažkur į plaukus.

Pamažu mano juokas nuslopo ir lūpose liko tik blanki šypsena.

- Ne... pavyko, nes tu buvai šalia, - tarstelėjau tyliai, tačiau buvau tikra, kad jis tai girdėjo.

Leidau dar šiek tiek sau pasimėgauti virpuliu, kurį skleidė susiglaudę kūnai. Galiausiai atsitraukiau ir žvilgtelėjau į Rėjų. Neturėjau reikiamų žodžių, kuriais jam būčiau galėjusi atsimokėti už tai, kad stūmė mane pirmyn. Tačiau galbūt žodžių visai ir nereikėjo, jis turėjo tai suprasti. Bent jau iš dalies.

Staiga pasigirdo krenkštelėjimas, kuris privertė mus abu atsisukti. Nepastebėjome kaip prie mūsų prisigretino mažas berniukas bronzine oda. Maždaug aštuonerių metų amžiau, tamsiai geltonais plaukais ir smulkaus sudėjimo. Iš karto įvertinau jo trapumą ir gudrias tamsiai rudas akis. Kai į jį atsisukome, susikišo rankutes į plėvesuojančių kelnių kišenes ir šyptelėjo.

- Sveiki atvykę į Urgatą, - tarstelėjo plonyčiu balseliu. – Leiskite jus palydėti prie pagrindinių vartų.

Net nelaukęs mūsų pritarimo ar kokios nors kitos reakcijos, vaikigalis apsisuko ir ėmė žingsniuoti žolėtu taku. Žinoma, kai atsipeikėjome, patraukėme jam iš paskos, tikėjau, kad Rėjus nekantravo lygiai taip pat, kaip aš. Kas nutiks, kai atsidursime miesto viduje? Ar ten jau laukia žmogus, kuris įstengs viską paaiškinti ir atsakys į rūpimus klausimus?

Kelionė prie vartų leido pasigrožėti atsivėrusiu Urgato vaizdu. Su kiekvienu žingsniu miestas vis nusimesdavo po vieną rūko sluoksnį ir tapdavo vis ryškesnis. Išsilieję pastatų kontūrai tapo tvirti bei įgavo ryškesnes spalvas. Negalėjai nesižavėti dailiais kupolais, kurie it nulieti auksu atspindėjo šviesą. Kuo realesnis darėsi matomas vaizdinys, tuo stipriau širdis trankėsi krūtinėje, nes galbūt pagaliau man pavyks viską išsiaiškinti.

Milžiniški žali laukai, kuriuose eilėmis augo juodakamieniai medžiai buvo visiškai tušti, tačiau manęs niekaip neapleido jausmas, kad iš paskos seka tuzinas akių. Galbūt taip ir buvo, negalėjau žinoti ar aplinkui neslampinėja nematomais pasivertę effigie. Visgi, būčiau juos supratusi, jei jie iš tiesų šnipinėjo... Jie apie mane žinojo kažką, ko nežinojau aš, tad natūralu, kad kėliau jų smalsumą.

Pilkšvai baltų akmenų siena buvo jau visai netoli, iš metalo juostų susukti masyvūs vartais praverti, taip ir kvietė žengti pirmyn. Tačiau berniukas sustojo dar jų nepasiekus ir per šią kelionę pirmą kartą atsisuko.

- Biselis jau žino apie jūsų atvykimą, todėl neišsigąskite, kai jus pasitiks visa ceremonija.

- Kas tas Biselis? – paklausiau.

Berniukas juokingai išlenkė antakį, tarsi klausdamas ar tikrai to paklausiau.

- Mūsų kancleris, - vis dėlto paaiškino. – Nesijaudink, netrukus juos prisiminsi, - dar pridūrė ir nusišypsojo.