Prabudęs Kraujas

39 skyrius/Lauktos naujienos/

Tris dienas praleidau vienui viena. Retkarčiais išeidavau laukan, tačiau nutoldavau tik per tris žingsnius. Žinojau, kad mane nuolatos stebėdavo penki effigies, kurie sumaniai slapstėsi tarp medžių. Maistą man palikdavo prie durų, kol dar gulėdavau lovoje. Visgi, per šį laiką neįstengiau tinkamai pailsėti, nes negalėjau sau leisti nugrimzti į gilų miegą. Turbūt slapta baiminausi, kad effigies galėtų netikėtai mane užpulti.

Ketvirtąją dieną šiek tiek pralinksmėjau, nes pasirodė Acor. Ji vienintelė atrodė tokia pati kaip buvusi. Regis, jai buvo nemotais mano pasikeitimai ir viskas rodėsi kaip po senovei. Įsileidau ją į kambarį ir dabar valandų valandas drybsojome lovoje. Nieko neveikti iš tiesų buvo sudėtinga, kai žinojau, kad manęs laukia begalės darbų. Negelbėjo nei mankšta, nei meditacija. Mano kūnas buvo ištroškęs veiksmo.

Penktąją dieną ketinau iškrėsti kokią kvailystę ir prisikviesti Enolą. Visgi to neprireikė, nes iš pačio ryto jis pasirodė prie mano durų. Tiesa, ne vienas, o drauge su Biseliu.

- Pagaliau, - sušukau ir plačiai atlapojau duris.

Biselis šiek tiek sudvejojo, tačiau nusekė paskui Enolą į vidų. Pastebėjau, kad vaikinas atsinešė kelis dokumentus. Abu vyrai įsitaisė prie stalo ir sužiuro į mane laukdami, kol prisijungsiu prie jų. Ak, turbūt bus oficialus pokalbis. Puiku.

- Na? - paklausiau sudribdama ant kėdės ir pasiremdama rankomis į stalą.

- Per šią tavo užgaidą žuvo trys mano žmonės, - prabilo Biselis. - Todėl, kai sužinosi visą šią informaciją, daugiau nesitikėk jokios mūsų pagalvos. Ar aišku?

Mano įkyrus linksmumas pamažu išgaravo. Effigie buvo tobuli šnipinėtojai, tai kaip po galais, juos pričiupo? Nejau Džoelis sugebėjo taip sustiprinti apsaugą, kad net effigie, prisidengę šešėliais, nesugebėjo prasmukti nepastebėti?

- Ką jie sužinojo? - paklausiau jau daug tyliau.

Biselis su Enolu susižvalgė ir nebyliai kažką pasitarė. Enolas ištiesė ant stalo vieną popieriaus lakštą ir jį išlankstė. Tai buvo Eridės žemėlapis su aiškiai išbraižytomis karalysčių ribomis. Pamačiau, kad keturios jų buvo nuspalvintos vienoda spalva.

- Svazilandas, Tigras, Gastija ir Pelerija sudarė sąjungą. Jos apjungė šias laisvąsias žemes, - apibrėžė pirštu kontūrą. - ir dabar susijungė tarpusavyje. Pasinaudodami savo albomis jie sukūrė apsauginė sieną, kuri juosia šių karalysčių žemes. Ši apsauga nėra labai sudėtinga, nes daugiau dėmesio skiriama vidinėms karalysčių sienoms. Ten patekti kur kas sunkiau. Labiausiai apsaugotas Svazilandas, nes ten renkasi pagrindinė valdančioji jėga - Džoelis ir jo pasekėjai. Taip pat žinome, kad dabar jie tariasi su Ugos karalyste. Kol kas nėra patvirtinta ar jie prisijungs, bet spėliojama, kad taip. Taburinas, Sigitaras ir Asdoras griežtai atmetė Džoelio pasiūlymą, tad šios karalystės jau įtrauktos į besipriešinančių sąrašą. Likusios karalystės kol kas išlieka neutralios.

Žiūrėjau į raudonai užtušuotą teritoriją. Ką gi, Džoelis tikrai nemažai padirbėjo. Sujungta teritorija jau dabar atrodė labai įspūdingai. Žinoma, šios karalystės buvo vienos iš didžiausių, tad nieko keisto, kad pirmiausia Džoelis ir pasistengė jas patraukti savo pusėn. Nesupratau tik vieno – kaip jam tai pavyko?

- Nepavyko priartėti tiek, kad išeitų įsibrauti bent į vienus rūmus, - įsiterpė Biselis. – Tad sunku pasakyti kas yra planuojama dar, be to, kas ir taip akivaizdu – jie siekia viską apjungti, o tada pasidalinti, taip galimai suformuodami naujas karalystes. Susijungusių karalysčių kariai nuolatos patruliuoja aplink sienas. Iš pradžių, kai tik prasidėjo visa ši velniava, dalis žmonių bandė sprukti į Niekieno žemes, tačiau greitai buvo sugaudyti... arba pašalinti, kad nekurstytų ir kitų. Dabar, kiek pastebėjo mūsų žvalgai, visi elgiasi nepaprastai klusniai. Jokių blogų kalbų, jokių sukilimų ar pasipriešinimo. Visi daro taip kaip paprašyti. Tik laisvose karalystėse viešpatauja visiškas chaosas. Ten nei albos, nei jokio kito rango žmonės nesupranta kas dedasi. Iki to laiko, kol jų nepasikviečia Džoelis.