Prabudęs Kraujas

13 skyrius /Peržengtos ribos/

Man patiko tai ką dabar mačiau ir girdėjau. Didelis žmonių šurmulys, pulsavo pagal skambančią muziką. Moteriški ir vyriški balsai vis išsiskirdavo iš bendro triukšmo ir patraukdavo dėmesį, bet nespėjus jų sugauti šie įsimaišydavo į bendrą gaudesį. Norėjau prisijungti prie tų šėliojančių žmonių ir atsiduoti kažkam primityviam, tačiau Rėjus tempė mane paskui save neleisdamas įsilieti į tą judantį žmonių kamuolį.

Šie nakvynės namai, kuriuose apsistojo draugai, tikrai priminė kažkokią pasilinksminimų vietą. Jau lauke pastebėjau aplink pastatą besitrainiojančius keistus žmogystas, o įžengusi į vidų pasijutau tarsi atsidūrusi žmonių skruzdėlyne. Manęs visai nedomino, ką Rėjanas sakė budinčiam prižiūrėtojui, visgi užfiksavau kaip pasiėmė kambario raktą. Spėjau, kad šį kartą savojo aš negausiu, taip pat, ko gero, neturėsiu ir visiško privatumo. Vargu ar jie dabar manimi pasitikės, kai jau vieną kartą pamėginau pasprukti. Šyptelėjau sau po nosimi, galbūt bus visai smagu vėl pamėginti tai padaryti.

Netrukus atsidūrėme milžiniškoje salėje. Mažučiai staliukai visur išsibarstę buvo nusėsti žmonių. Atrodė, kad iš visų pusių sklinda muzika, nors tik viename salės kampe buvo įrengta nedidelė scena ir ant jos triukšmavo kažkokia grupė. Tie žmonės neabejotinai priklausė logus, nes buvo visiškai atsidavę sklindančiam muzikos ritmui. Atrodė įdomu juos stebėti, tačiau neturėjau tam laiko, nes teko laviruoti tarp judančių kūnų kol brovėmės pirmyn.

- Ačiū Dievui.

Nuo vieno stalelio pakilo Megan garsiai reikšdama emocijas. Eronas laikėsi kur kas santūriau ir tik tarstelėjo, jog smagu, kad sugrįžau į mūsų būrį.

- Ar tu juokauji? – susiraukė Megan. – Smagu? Ji paspruko! O tame nėra nieko smagaus. Ką tu sau galvojai? – beveik riktelėjo man. – Kraustėmės iš proto nežinodami kaip tave surasti. Jei tau būtų kas nutikę? Kas nors galėjo tave pažinti. Dieve... Kokį velnią galvojai? – vėl pakartojo klausimą.

- Nemanau, kad dabar verta bandyti tai išsiaiškinti, - burbtelėjo Rėjus pasodindamas mane ant kėdės, jis stiprokai spustelėjo mano pečius ir keliai automatiškai sulinko.

- Aš turiu kojas, rankas ir galvą... tikrai nebūčiau pražuvusi, - mestelėjau atgal, man visai nepatiko kaip ji pamėgino mane užsipulti.

Ko gero mergina nesitikėjo pamatyti priešiško žvilgsnio, todėl užsičiaupusi ėmė mane tyrinėti. Turbūt ji manė, kad būsiu išsigandusi ir atgailaujanti dėl savo nedidelio žygio. Bet aš visai neapgailestavau. Gailėjausi tik to, kad mane pričiupo. Ir štai tada Megan suprato, kad dabar tikrai nesu ta mergaitė, kurią galima apibarti.

Eronas pasiteiravo kur mane surado, vaikinai kalbėjosi tarsi manęs čia nebūtų buvę. O aš ir nekreipiau į juos dėmesio. Nukreipusi žvilgsnį vėl ėmiau naršyti tarp žmonių. Šią akimirką jie pasirodė daug įdomesni nei kompanija sėdinti prie šio stalelio. Netrukus Rėjanas su Eronu nusprendė atsinešti kokių nors gėrimų, nes dėl žmonių gausos patalpoje tikrai buvo karšta. Pasinaudojusi proga paprašiau, kad ir man atneštų vieną iš spalvotų kokteilių, kuriuos mačiau čia geriančius žmones.

Megan ilgai tyliai neišbuvo ir vėl ėmė priekaištauti dėl mano neatsakingo elgesio. Puse ausies klausiausi jos svaičiojimų, kol šie ėmė pernelyg dirginti nervų galūnėles.

- Ar tu laikai save didvyre, kuri gelbėja vargšę Kają? – paklausiau staiga atsisukusi į Megan.

Jos bambėjimas ėmė mane erzinti. Ji vis priekaištavo ir nenustojo piktintis, kiek daug laiko jie sugaišo manęs ieškojimui. O juk juos pačius aptikau sėdinčius prie stalelio. Nesakiau, kad ji su Eronu nieko nedarė, tačiau akivaizdu, kad visas jų nupasakotas vargas buvo perdėtas.