Prabudęs Kraujas

15 skyrius/Link pavojaus/

Mes pavogėme motociklą. Rėjus tai pavadino mainais, nes prietaiso šeimininkui už jį paliko kelis banknotus, tačiau man tai vis tiek prilygo vagystei. Palikti pinigai tikrai neatpirks praradimo, nes riaumojantis motociklas pasirodė esąs tikras žvėris. Su juo be vargo šokinėjome nuo uolingų paviršių ir aštrios kalvelių viršūnės šiai transporto priemonei neatrodė baisios.

Važiavome pakankamai ilgai, nes norėjome įsitikinti ar niekas nesugalvojo mūsų vytis. Galiausiai sustojome, sunkiai nuslinkau nuo motociklo. Neįtikėtina, tačiau mano dešinioji blauzda vis dar buvo sustingusi ir siaubingai tvinkčiojo, nepertraukiamas raumenų sukimo jausmas varė iš proto, todėl nesilioviau griežti dantimis.

- Kas per velnias... – atsidusau sudribdama ant žemės ir tuoj pat pasukusi koją ėmiau apžiūrinėti tvinkčiojančią vietą.

Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad tai tėra keistas sidabrinės spalvos gumos gabalas prilipęs prie kojos. Visgi, kai geriau įsižiūrėjau, aplink prilipusio darinio kraštelius pamačiau apsvilusią savo odą. Pamėginau pirštu atkabinti tą daiktą, bet nusitvilkiau pirštus tarsi prisilietus prie verdančio arbatinio. Rėjus, pamatęs mano problemą, riebiai nusikeikė ir pritūpė priešais.

- Jie šaudė su prakeiktu faxum... tai pakankamai retas medžiagų junginys. Net nesu tikras iš ko tai pagaminta... Paprasčiau tai žmonės vadina metaline lava, - paaiškino.

Ištiškusi dėmė ant mano kojos buvo delno dydžio ir kiekvieną jos centimetrą nežmoniškai skaudėjo. Norėjosi jį nuplėšti laukan, bet pirštų pagalvėles vis dar gėlė.

- Kaip tai nuimti? – iškošiau pro dantis tvardydamasi, kad nepradėčiau verkšlenti.

- Su stikliniais įrankiais.... praverstų pincetas, tačiau vargu ar mes tokį turime...

Prismeigiau jį žudančiu žvilgsniu. Nebuvau nusiteikusi pokštauti.

- Juokauji?

- Stiklas vienintelė medžiaga, kurios jis neveikia. Šios kulkos laikomos stiklinėse kolbose, o pasiekusios savo taikinį jos išskysta ir pradeda... degti? Ar kaip tai pavadinti, - truktelėjo pečiais. - irdamos jos degina viską, kas prie jų prisiliečia iki tol, kol visiškai išnyksta. Todėl tikrai turėtume greičiau tą daiktą nuo tavęs nuimti.

Nuostabu. Gliti masė pasirodė esanti tikra šlykštynė, kuri pamažu graužėsi į mano kūną ir grasino palikti milžinišką skylę blauzdoje. Ant savo kūno jau turėjau nemažai randų, argi galėjo pamaišyti dar vienas?

Rėjus ėmė apžiūrinėti motociklą ieškodamas ko nors stiklinio, tačiau jame net veidrodėliai, patvarumo sumetimais, buvo pagaminti iš plastiko, o jie galėjo būti arčiausiai stiklo... Girdėjau kaip jis keiksnojosi, o tai reiškė nesėkmingas paieškas. Jaučiau kaip mane vis išpildavo karščio banga po kurios sekdavo šalčio virpuliai. Mano kūnas nebenumanė kaip kovoti prieš nesiliaujantį skausmą. Kai akyse šiek tiek subangavo, išsigandau, kad neprarasčiau sąmonės.

- Gerai... Turiu tai pamėginti, - sumurmėjau pati sau.

Skausmas trukdė susikaupti, tačiau man pavyko sutelkti nedidelį energijos debesėlį. Kurį laiką delsiau laikydama jį virš griaužiančios masės, nežinojau ar visko nepabloginsiu, bet kol kas kitos išeities mes neturėjome.

- Esi tikra? – paklausė Rėjus pamatęs ką ketinu daryti. – Jei faxum sureaguos su tavo energija kaip su svetimu kūnu... gali baigtis liūdnai.

- O ar mes turime kitą pasirinkimą? – šnypštelėjau. – Negalime grįžti, o čia reikiamų daiktų neturime.

Labai iš lėto leidau sutelktai energijai įsismelkti į gličią masę. Lengviau iškvėpiau, kai tai pavyko be didelio vargo. O tada beliko padaryti tą patį, ką darydavau ir su žmonėmis. Kilstelėjau energiją drauge su svetimkūniu ir nusviedžiau tolyn, tarsi ištižusį gumos gabalą.