Prabudęs Kraujas

36 skyrius /Žaidimai/

Jis pasinaudojo savo grandinėmis, kad atidarytų duris. Akimirką atgijęs metalas raitėsi it gyvatės, kol grįžo pas šeimininką ir susirangė aplink riešus. Mačiau kietai sugniaužtus kumščius nusivyrančius prie šonų. Kad ir kokių minčių ar jausmų vedinas jis čia atėjo, visgi Rėjus išliko protingas ir vidun nebandė žengti. Įsitikinęs, kad niekas neketina išsiveržti laukan, galiausiai viena ranka pasirėmė į staktą ir šiek tiek linktelėjęs pirmyn, ėmė žvalgytis.

Sėdėjau pusiau gulomis ant užsisukusio laiptų turėklo dengiama šešėlių. Prieš jam čia pasirodant kruopščiai uždariau visas langines, kad vidun patektų kuo mažiau šviesos. Norėjau, kad šventykla pasirodytų niūri ir nesvetinga, o ne nutvieksta žaižaruojančių spindulių pluoštų. Viduje tvyranti grėsmingumo aura turėjo bauginti ir norą atsitraukti kuo toliau nuo šios vietos.

Pasirėmusi ranka smakrą stebėjau, kaip vaikino žvilgsnis slysta per tamsius kampus. Žinojau, kad manęs nepamatys, nes čia buvo pernelyg tamsu.

- Jaučiu kaip mane stebi, - pasigirdo tylus, tačiau aiškus Rėjaus balsas. – Neketinu niekur eiti, kol tavęs nepamatysiu.

Vos susilaikiau neprunkštelėjusi. Žinoma, jis tikėjosi, kad mums užteks susidurti akis į akį ir viskas paaiškės. Rėjus manė galintis pažvelgti man į sielą, kur išvys kiek liko jo mylimosios Kajos... Ak, jei tik būčiau galėjusi juo pasinaudoti, viskas būtų buvę daug lengviau. Deja, Rėjus nebuvo tam tinkamas.

Prabėgo ilgos penkios minutės jam bestypsant tarpduryje. Tvirtas siluetas buvo apgaubtas minkštos, vidun besiskverbiančios, saulės šviesos, todėl negalėjau įžvelgti jo veido. Visgi, Rėjaus atvaizdas buvo įstrigęs mano atminty, tad net ir nematydama prisiminiau skvarbias akis, šiurkštoką odą ir jo tvoskiantį vidinį karštį.

Galiausiai jis atsisėdo, patogiai įsitaisė atsiremdamas į sieną ir sukryžiuodamas kojas. Atrodo, jis tikrai buvo nusiteikęs laukti.

Buvau nusprendusi visiškai jį ignoruoti ir nesirodyti. Galėjau laukti iki kol pasirodys Enolas ir privers jį atsitraukti, tačiau dabar žiūrėdama į jį, panorau prieiti arčiau. Atsitiesiau tarsi grakšti katė ir atsispyrusi leidau sau nučiuožti susisukusiais turėklais. Likau sėdėti ant paties kraštelio, viena ranka įsikibau į turėklą sau už nugaros, taip išlaikydama pusiausvyrą ir užsimečiau koją ant kojos patogiau įsitaisydama.

- Argi tavęs neįspėjo geriau čia neiti? – paklausiau tyliai.

Nors pečių nebedengė juodi šešėliai vis dar buvau prieblandoje. Vaikino akys tuojau pat įsikirto į mane. Mačiau kaip įsitempė, tarsi norėdamas pašokti ant kojų, tačiau susiturėjo ir liko sėdėti. Tarp pirštų suraibuliavo tekantis metalas.

- O kaip gi... – burbtelėjo sau panosėje. – Bet juk žinai, kad privalėjau ateiti, ar ne?

Siūbavau koją pirmyn ir atgal. Akivaizdžiai nuobodžiaujantis gestas.

- Ką gi, jau pamatei, tad... – nutęsiau leisdama suprasti, kad jis jau gali apsisukti ir keliauti iš kur atėjęs.

- Nepakankamai.

Užverčiau akis, nors jis to ir negalėjo matyti. Žinau ką privalėjau padaryti. Mostelėjau ranka link artimiausių langų ir langinės skambiai atsilapojo trinktelėdamos į sieną. Nušokau nuo turėklo ir nužingsniavau prie Rėjaus.

Spoksojau į jį nenuleisdama akių. O mintyse sukosi vienintelė mintis: „Kaip gaila". Šyptelėjau, kai jo akyse žybtelėjo įtarūs žiburiukai. Vaikinas iš lėto pakilo ir dabar jau jis žiūrėjo į mane iš aukšto.