Prabudęs Kraujas

5 skyrius/Kelionė į rytus/

Ši tamsuma buvo kitokia – šilta ir gyva, turinti savyje daugybę atspalvių, todėl net jau kelias valandas važiuojant joje man nepabodo žiūrėti pro langą. Dangus nusėtas ryškiomis žvaigždėmis, tarsi milijonai jų būtų nutrupėję nuo milžiniško mėnulio disko ir pasklidusios į šalis sidabriškomis bangomis. Tik šis vaizdas vis dar laikė mane tikrovėje ir neleido nugrimzti į savo juodas mintis.

Maždaug valandą jau važiavome tyloje. Tiesiog kol kas nebuvo daugiau ką pasakyti, nežinia kiek laiko kalbėjau nesustodama, o Megan klausėsi nedrįsdama įterpti nė žodžio, nors jai tai būdavo labai būdinga. Visgi mano istorija nebuvo juokinga, o nutapyta juodžiausiomis spalvomis. Išklojau jai viską kas nutiko lenktynėse ir ko jie nematė. Būdama uždaryta vis išgyvendavau tuos prisiminimu, jie buvo kiaurai perėję mane todėl dabar tai galėjau pasakoti be didelio vargo, tarsi atpasakočiau kam kitam nutikusią istoriją.

Po mano kalbų įsivyravo tyla, nes net Megan neturėjo ką pasakyti, tiek daug visko reikėjo įsisavinti. Ko gero ji buvo sukrėsta, kad tokie dalykai iš tiesų įvyko ir jog mūsų karaliai leido tam nutikti. Jų žmogiškumo kertelė perėjo į kitą lygį, turbūt niekas negalėjo atsakyti, kada jų prioritetai persidėliojo ir žmogaus gyvybė nukrito žemyn nieko jiems nebereikšdama.

Pajutau kaip automobilis ėmė lėtėti ir smalsaudama žvilgtelėjau į priekį. Erono automobilyje blyksėjo posūkis ir netrukus šis išsuko iš kelio į kelkraštį. Mes taip pat sustojome už jo. Hamletas iš karto ėmė inkšti nekantraudamas ištrūkti į laisvę, numaniau kaip jam nepatogu tiek laiko išbūti uždarytame mažučiame automobilyje ir negalėti bet kada išeiti pabėgioti. Vos Megan išlipus laukan šuo per tarpą tarp sėdynių išsmuko į priekį ir šmurkštelėjo laukan nelaukdamas, kol kas nors teiksis atlaisvinti jam kelią.

Visi jau buvo išlipę, kai iš automobilio išsikabarojau ir aš, kojos sunkiai lankstėsi ir truputį diegė šonus nuo ilgo sėdėjimo.

- Nebejaučiu savo kojų, - skundėsi Megan vaikštinėdama pirmyn ir atgal taip pat mankštindama ir sustingusius pečių raumenis.

- Dabar turėsime pakankamai laiko pailsėti, nes ko gero čia ir pasiliksime nakvoti, - pranešė Eronas.

- Taip... – atsiduso ir Rėjus. – iki artimiausio miesteliūkščio dar maždaug penkios valandos kelio, tikrai neištempsime tiek vairavimo. Nusnūsime mašinose ir tada keliausime toliau.

Čia buvo įprasta pieva su keliais pakelėse augančiais medžiais, tolumoje lyg ir buvo matyti miškai, tačiau šis kelias atrodė pakankamai plikas tarsi ant delno. Ko gero, dar ilgą laiką ieškosiu priedangos, nors jau nebedalyvavau lenktynėse, kur kiekviename žingsnyje galėjai susidurti su pavojais, tačiau noras slėptis niekur nedingo. Iš tiesų jaučiausi tarsi patekusi į kito lygio lenktynes, ir čia priešai buvo daug pavojingesni.

- O kur mes keliaujame? – paklausiau priėjusi artyn.

Visi sužiuro į mane, jaučiausi tarsi būčiau koks keistas padaras, kurį reikia atidžiai stebėti, nes jis gali pasielgti neprognozuotai. Ar jie iš tiesų mane stebėjo, ar tai tik mano paranoja?

- Į rytus, - galiausiai atsakė Rėjus. – per visas savo keliones padariau išvadą, kad ten labiausiai effigie mėgstamos vietos... o juk mums būtent jų ir reikia, ar ne? – kilstelėjo antakį.

Žinoma, jis omenyje turėjo Urgatą, nors tiesiogiai to ir nepasakė. Vadinasi jis ketina ieškoti to miesto... Kam jam toks vargas?

- Ir... tu ketini keliauti kartu? – paklausiau.

- Taip, - atsakė pusiau klausdamas ir smalsiai į mane įsispoksojo.

- Hm... Nežinojau, kad Megan tave nusamdė ir tam, - atsainiai truktelėjau pečiais ir apsisukus ant kulno grįžau prie mašinos.