Prabudęs Kraujas

31/Beviltiškumo iššauktas pyktis/

Kitos dienos prabėgo neapsakomu greičiu. Kiekvieną savo laisvą minutę paskyriau treniruotėms su Enolu. Jis vertė dirbti tiek fiziškai, tiek protiškai. Štai ir dabar sėdėjau lotoso poza ir bandžiau pasiekti visišką vidinę ramybę. Deja, šį vakarą ypatingai sunkiai sekėsi tai padaryti.

Mano mintys šokinėjo, nors stengiausi apie nieką negalvoti, tačiau prieš akis greitai išryškėdavo vaizdiniai ir pagauta jų imdavau galvoti. Viena prisiminimų nuotrupa prisiklijuodavo prie kitos ir taip nusidriekdavo virtinė skirtingų įvykių, kurie prašyte prašėsi mano dėmesio. Galiausiai atsidususi persibraukiau delnais veidą ir tyliai sudejavau.

- Ne... šį vakarą nieko nebus, - burbtelėjau atitraukdama rankas.

Enolas, sėdėjęs priešais mane, po kelių sekundžių taip pat atsimerkė. Sustingęs jo veidas neišdavė jokių emocijų, tarsi jam reikėtų kelių sekundžių, kad sugrįžtų į realybę. Visgi netrukus jis taip pat atsiduso ir atsisėdo patogiau ištiesdamas kojas, o rankomis atsirėmė į čiužinį.

- Laiko jau vis tiek nebeliko, - sumurmėjau. – Vargu ar tai ką pakeis...

Atsiguliau ant žiužinio ir įsispoksojau į tamsias salės lubas. Nors nežiūrėjau į savo riešą, bet beveik visu kūnu jaučiau ten tiksintį laiką. Šiuo metu turėjo būti likusi viena diena ir kelios valandos. Rytoj vidurnaktį prasidės tikrasis Arbitrium Animus atgimimas.

Pastarosios dienos buvo nepaprastai niūros. Su Megan, Eronu ir Rėjumi beveik nebendravau ir dariau tai sąmoningai. Po pastarojo užpuolimo draugai nepalikdavo manęs miegoti vienos, tačiau vos išaušus rytui aš patraukdavau savo keliais ir nebesileidau į jokius pokalbius. Maniau, kad taip bus geriau, nes jie pagaliau turėjo priimti mintį, kad manęs greitai iš viso galėjo nebelikti.

- Ar tu nė kiek nesijaudini, kad viskas gali tapti tragiška? – paklausiau po kurio laiko.

- Ne. Ir tu turėtum dėl to mažiau jaudintis. Matau, kaip tu bandai spėlioti, kas gali nutikti... Tiesiog, kad ir kas atsitiktų, turi tai priimti ir nesistengti to nusikratyti. Jei susitaikysi su neišvengiamybe, tada visą ateinančią galią taps lengviau priimti...

- Turbūt manai, kad dabartinė mano būsena yra netikra ar ne? – sukuždėjau tyliai. – O po Aštuonių sūnų dienos pagaliau tapsiu tuo, kuo visada ir būdavau...

Šiek tiek pasukau galvą, kad galėčiau matyti vaikiną. Pavydėjau jam tos ramybės ir nors gebėjau emociškai prie jos prisiliesti, visgi ta ramybė buvo Enolo, o ne mano. Jis šiek tiek pasijudino ir išsitiesė greta manęs, pasirėmė į sulenktą alkūnę ir pakreipęs galvą švelniai man šyptelėjo.

- Tu niekada nebūdavai vienoda. Žinoma, pasižymėdavai tam tikrais bruožais... Liguistas teisuoliškumas buvo vienas iš ryškiausių, tačiau viename gyvenime galėjai būti rami ir niekuo neišsiskirianti tarsi eilinė vernacula, kitame – arši tarsi dešimtys vyrų vienoje vietoje ir rodydavaisi tarsi tikra bellator... Dažnai susiliedavai ir su logus rango atstovais, todėl negaliu sakyti, kad tai, kuo esi dabar, yra netikra. Tu tikra, galbūt netgi daug tikresnė negu kitais kartais. Tu užaugai it paprastas žmogus be jokių išimtinių teisių ir būtum tokia, jei deja, neturėtum pirmapradžių instinktų.

- Visgi, aš nepriklausau nė vienam rangui. Ir visai nesu pasirengusi tam grandioziškam perversmui.

- Taip. Esi tokia vienintelė, tačiau klysti manydama, kad su tuo nesusidorosi. Tave užvaldys ne kažkokia svetima, antgamtinė jėga, o tu pati. Tavo praėję gyvenimai. Dabar tu klaidžioji tarsi su raiščiu ant akių ir tik protarpiais žvilgteli pro kraštelį, bet kai tikroji būtis sugrįš, viskas taps daug aiškiau.