Prabudęs Kraujas

32/Desperatiškas prašymas/

Ant mano lovos sėdėjo Megan ir prisikišusi veidrodėlį nužiūrinėjo savo makiažą, tarsi ieškodama bent menkiausio netinkamo dažų taškelio. Bani tuo metu dėliojo jos plaukų sruogeles ir segiojo tviskančius akmenėlius, kurie sužaižaravę nuo šviesos atrodė it rasos lašeliai.

Negalėjau patikėti, kad leidausi įkalbama. Mano žvilgsnis užkliuvo už sportinio juodo krepšio, gulinčio prie komodos. Adelina jį parūpino mano kelionei, nes pasak jos nežinia kiek laiko galiu užtrūkti šventykloje.

- Prašau nesisukinėkite, - pasigirdo Adelinos balsas.

Šiek tiek pasukau galvą ir įsispoksojau į ryškiaspalvę merginos palaidinę, kuri vis šmėsčiojo man prieš akis. Ji kažką kempinėle tapšnojo man ant veido, vis liepdavo užsimerkti arba vėl atsimerkti.

Draugai įkalbėjo bent trumpam pasirodyti effigie rengiamoje šventėje.

- Tai tau leis truputį prasiblaškyti. Kitu atveju tu tik sėdėsi ir nervinsiesi vis laukdama kada sueis tinkamas laikas. Mes visi jau ir taip pakankamai prisierzinome... Be to, tu mums skolinga už šias ignoravimo dienas, - pamokslavo Megan.

Kadangi ji vis nesiliovė, galiausiai sutikau bent kelioms valandoms ateiti pažiūrėti vykstančių renginių. Štai todėl dabar Adelina ir Bani tūpčiojo aplink mus.

Šį kartą baidžiausi prašmatnių drabužių, todėl pati išsirinkau lengvos medžiagos suknelę iki kelių. Ji buvo paprasta, trumpomis rankovėmis, priekyje šiek tiek puošta gipiūru ir karoliukais. Tamsiai žalia spalva sudarė gražų kontrastą su mano raudonais plaukais, kuriuos Adelina buvo susegusi už nugaros metaline sege. Palaidų plaukų sruogos kuteno pečius, o aš vis žvilgtelėdavau Adelinai pro petį į veidrodį norėdama įsitikinti, jog mergina neįsijautė mane dažydama.

- Manau jau užteks, - tarstelėjau atsitraukdama, kai ji ištiesė šepetėlį su ryškiais skaistalais.

- Bet... na, gerai, gal ir užtenka, - truktelėjo pečiais.

Dar kartą nužvelgiau savo atspindį. Atrodžiau paprastai. Adelina buvo tik šiek tiek paryškinusi akis ir suteikusi tviskantį atspindį mano odai. Plaukai šiek tiek bangavo, tačiau nelindo į akis, o paprasta suknelė visai netraukė dėmesio. Būtent taip ir norėjau.

Mėgan įsispyrė į aukštakulnius ir priėjusi sustojo prie manęs, drauge su ja atsklido ir salsvas kvepalų debesis. Stebėjau kaip draugė patenkinta nužvelgia savo rausvą suknelę.

- Tikrai nenori apsivilkti ko nors kito? Juk paskutiniu metu mes nedaug turime progų pasipuošti...

Šyptelėjau ir papurčiau galvą. Megan buvo sukurta karališkam gyvenimui ir jos pomėgis linksmintis turbūt niekada nedings. Netrukus Bani su Adelina paliko mus vienas.

- Galbūt jau eime? Eronas su Rėjumi turbūt jau laukia.

- Mm... Taip. Tu eik, o aš trumpam nueisiu iki Enolo ir tada jus susirasiu.

- Tikrai? - prisimerkė įtariai. - Juk neketinsi nusimuilinti ar ne?

- Ne, juk pažadėjau eiti. Tik noriu dar kai ką pasakyti prieš prasidedant linksmybėms.

Drauge su Megan nukeliavau prie pagrindinio tako ir ten išsiskyrėme. Patraukiau į upokšnio rajoną, kur žinojau gyvenant daugelį effigies. Eidama nužvelgdavau žingsniuojančius žmones, tačiau tarp jų veidų ieškojau ne Enolo, o Ivos. Norėjau ją surasti ir prieš viskam prasidedant ir pasikalbėti.

Stabtelėjau prie namelio, kuriame ji turėjo gyventi ir pasibeldžiau. Prastypsojau kelias minutes, tačiau niekas nepasirodė. Pastebėjau, kaip iš gretimo namuko išeina pasipuošusi effigie porelė.