Prabudęs Kraujas

25 skyrius/Tikroji/

- Pagaliau baigėsi oficialioji dalis ir dabar galime kaip reikiant pašėlti, - cyptelėjo Iva.

Nepaprastai greitai salė buvo perkonstruota. Ar bent jau man taip atrodė. Stalai, prie kurių vakarieniavome, buvo pradanginti ir dabar aplink pakylą atsirado gausybę tuščios vietos, keli stalai liko tolimiausiuose galuose ir buvo iš naujo paserviruoti. Anksčiau nepastebėjau, patalpos pakraštyje įrengto gigantiško baro, kuris ėjo aplinkui ratu palei visą sieną. Galbūt buvo pernelyg tamsu ir jo tiesiog nesimatė, be to keistai paslėpti buvo ir šonuose esantys laiptai, kurie vedė į pusinį antrąjį aukštą. Kaip paaiškino Enolas, ten buvo poilsio zonos.

Enolas man įteikė vėsaus gėrimo taurę, kurią maloniai nusičiupau. Stebėjau, kaip ant laiptų pirmutinių pakopų įsitaiso keli effigie vaikinai. Jie derino atsineštus instrumentus ir rengėsi savo pasirodymui. Stiklinis stulpas tapo tuščias. Pasibaigus aukojimui, sielos pakilo į patį kupolo viršų ir liko kaboti tenai. Jos daugiau nesiblaškė, atrodė, kad jas tik lengvai sūpavo lengvas, nepasiekiamas vėjelis.

Vos man baigus aukojimą ir grįžus į savo vietą, Biselis vėl įžiebė šviesas. Dar viena trumpa kalba, kurios beveik negirdėjau. Jis padėkojo ir pakvietė visus labiau atsipalaiduoti per antrąją vakaro dalį. Būtent dabar visi jai ir ruošėsi.

Fone jau girdėjosi trankesnė muzika, baras ėmė veikti visu pajėgumu, o ant pakylos rengiama scena atlikėjams. Šį kartą ore kabančias šviesas pakeitė gyvi ugnies kamuoliai. Jie vis supulsuodavo, atsiradę iš niekur. Deja, neįstengiau susidomėti visais tais neįprastais dalykais. Buvau sustingusi ir nugrimzdusi savyje. Visi pastebėjo, kad prie stalo grįžau neįprastai prislėgta. Nors draugai beveik iš karto pradėjo klausinėti, kas nutiko, įstengiau tik papurtyti galvą ir spoksoti į nieką.

Dabar dariau beveik tą patį. Į mano sąmonę vis prasibraudavo linksmi besijuokiantys balsai, pokalbių nuotrupos... Ant scenos pagaliau uždainavo jaunutė mergina, ore dūmingai sprogo ugnies kamuoliai pažerdami ant galvų kibirkščių lietų. Daugelis susižavėję aikčiojo. O aš paprasčiausiai spoksojau negalėdama iš galvos išmesti įkyrios minties.

Iva jau buvo beveik įsijautusi į skimbčiojančią muziką ir lingavo klubais. Rankose laikė nežinia kokį gėrimą ir kartas nuo karto užtraukdavo. Ji vis kibo prie Rėjaus ir bandė jį taip pat išjudinti, tačiau šis stovėjo susiraukęs ir varstė mane žvilgsniu. Mus skyrė keli metrai, tačiau arčiau nepriėjo. Galbūt dėl to, kad prie mano šono sukinėjosi Enolas, kuris taip pat bandė perspėti mano nuotaiką.

- Ar tau viskas gerai? – paklausė Enolas atsargiai paliesdamas už alkūnės.

Nukreipiau apsunkusį žvilgsnį į jį. Užteko kelių ilgų sekundžių ir jis viską suprato, neprireikė pasakyti mane kankinančių minčių. Šį kartą džiaugiausi dėl to neįprasto mūsų sielų ryšio, Enolas puikiai nutuokė kas pradėjo mane slėgti.

- Viskas susitvarkys, - sumurmėjo dar labiau palinkęs, beveik į ausį. – Niekas nepasikeitė, nepamiršk to.

Blausiai šyptelėjau ir gurktelėjau ledinio, deginančio skysčio. Lengva jam kalbėti. Tai ne jo gyvenimas – vienas didelis melas.

- Ei, kas per velnias nutiko prie to akvariumo? - beveik užsipuolė Megan staiga išdygusi priešais laikydama taurę prašmatnaus gėrimo.

Tarsi kokia vilktinė jai iš paskos atpėdino Eronas ir dvynės. Pastarieji taip pat vaišinosi baro vaišėmis.

- Nežinau, - truktelėjau pečiu. – Regis visi atlikome savo aukojimus.

- Ak, nedumk akių, - prunkštelėjo. – Puikiai žinai, ko klausiu. Tos sielos tave apspito. Ir tikrai neatrodė, kad tai buvo malonu. Rėjus vos nepašoko iš vietos, kaip jos pradėjo į tave siurbtis... kitaip to ir nepavadinsi. Iva vos spėjo jį sulaikyti... – pridūrė tylesniu balsu, kad pastarieji neišgirstų.