Prabudęs Kraujas

9 skyrius /Megan istorija/

- Jūs užtrukote visą amžinybę, - sudejavo Megan ropšdamasi iš automobilio. – Ir tu visiškai neatrodai pasikeitusi! – apkaltino.

Galva pernelyg tvinkčiojo, jog galėčiau pavartyti akis. Norėjau greičiau susirangyti automobilyje ir pailsėti nuo patirtų procedūrų.

- Pasikeitimas pasimatys vėliau... – tarstelėjau. – Be to, dabar galiu taip...

Spustelėjau kišenėje turėtą mygtuką ir Megan su Eronu išpūtė akis.

- O velnias, - keiktelėjo draugė.

- Geras... – nutęsė Eronas prieidamas arčiau.

Nelaikiau ilgai savo naujosios kaukės, negalėjau žinoti kada jos staiga gali prireikti, tad turėjau būti užtikrinta, kad kai prireiks, ji veiks puikiai. Trumpai papasakojome mūsų pasiekimus pas Tają. Atsižvelgiant į mūsų ribotas galimybes, rezultatai iš tiesų buvo neprasti.

Ilgiau negaišome laiko ir susėdę į automobilius patraukėme iš miesto. Kadangi pas Tają praleidome kelias valandas, jau buvo įdienoję. Nors ir turėjome pasirūpinę maisto atsargomis, tačiau dar kartą stabtelėjome prie maistu prekiaujančio kiosko. Žinoma, likau mašinoje, džiaugiausi galėdama tiesiog kiurksoti vienoje vietoje beveik snūduriuodama.

- Štai, - iš nesvarumo būsenos prikėlė Rėjus.

Šis ištiesė man nemažą plastikinį maišelį bei du kartoninius puodelius su garuojančiais gėrimais. Pamačiusi kiek čia daug maisto kilstelėjau antakius.

- Sukrovei mūsų visų keturių maistą?

- Ne.... tik mūsų dalį. Tau juk dabar reikia valgyti daugiau, - šyptelėjo užvesdamas mašiną.

Atsidusau ir perdėjau maistą ant galinės sėdynės. Ant kelių pasilikau tik pakelį sausainių. Štai dėl puodelio kavos tikrai neprieštaravau. Jaučiausi ganėtinai keistai dabar skanaudama įvairų maistą ir gerdama skanius gėrimus. Lenktynėse teko kramsnoti sudžiuvusią duoną ir žoles, o kalėjimo kameroje visas maistas atrodė beskonis.

Kol nardėm tarp miesto gatvelių sėdėjome visiškoje tyloje, tik kai jis liko gerokai už nugarų, Rėjus įjungė grotuvą ir paliko muziką groti minimaliu garsu. Netrukus mus aplenkė Erono vairuojamas automobilis ir mes likome važiuoti antri. Stebėjau kaip Rėjus laiko vieną ranką uždėjęs ant vairo, o kita ištraukia kavos puodelį iš laikiklio ir atsargiai gurkšteli. Nenuleisdamas akių nuo kelio sugeba jį padėti tiksliai į tą pačią vietą. Man bespoksant jis tyliai nusijuokė.

- Kas? – paklausiau susidomėjusi, kas jį prajuokino.

- Tiesiog... regis taip neseniai per lenktines kentėme šaltį ir dalinomės paskutiniu vandens gurkšniu, o dabar sėdime patogioje mašinoje ir geriame saldintą kavą...

- Na... pirmojo nuotykio nė vienas nesirinkome, - burbtelėjau ir gurkštelėjau iš puodelio, tačiau juntamas nuovargis niekur nesisklaidė. – aš nesirinkau ir antrojo... O štai kodėl tu čia man vis dar klausimas. Galėjai atsisakyti. Po to ką matei lenktynėse turėjai numanyti, kad čia taip pat užvirs velniška košė.

- Ir palikti vieną tave joje kapanotis? – paklausė pasisukdamas į mane.

Jis to klausė rimtai. Akys nesijuokė, lūpos taip pat. Kokią daugybę jausmų aš jam jaučiau. Ne kartą ant jo pykau, jis mane erzino bei dirgino nervus, tačiau lenktynėse jis man buvo viskas. Mano ramstis ir inkaras už kurio galėjau laikytis nenuskęsdama visiškoje beprotybėje. Tada jis mane vertė džiaugtis. Rėjus mane vertė jausti viską.