Prabudęs Kraujas

16 skyrius/Gorgo apsupty/

Linksmybės prasidėjo maždaug po pusės valandos. Buvau kairiuoju skruostu prisiglaudusi prie Rėjaus nugaros, tapo mano užuovėja nuo stipraus vėjo, ir akimis skenavau dykumos paviršių. Kai pirmą sykį pamačiau sujudančią smėlio kopą, pamaniau, kad pasivaideno, nes man sumirksėjus, judesio daugiau neužfiksavau. Visgi, to užteko, kad įsitempčiau ir imčiau žvalgytis dar įdėmiau.

Beveik pašokau iš savo vietos, kai staiga vos už kelių metrų išniro šarvuota saburru kupra ir vėl pranyko smėlyje. Padarai pamažu ėmė busti.

Patapšnojau Rėjui per petį norėdama jį perspėti, tačiau šis tik palinksėjo leisdamas suprasti, kad saburros neliko nepastebėtos. Jis šiek tiek prilėtino greitį, tai buvo ženklas man pakeisti savo sėdėjimo vietą. Truputį atsitraukiau, vis dar laikydamasi už Rėjaus striukės atsargiai perkėliau vieną koją į kitą pusę. Motociklas buvo pakankamai didelis, spėjau, kad juo važinėdavo tikrai stambus žmogus, todėl man ant jo judėti nebuvo labai sunku. Netrukus persisukusi jau sėdėjau nugara atsirėmusi į Rėjų ir puikiai mačiau visą vaizdą, kurį palikome už nugarų.

Mes iš anksto buvome susitarę, kad kai pasirodys saburros, aš stebėsiu mūsų užnugarį ir jei tik pavyks stengsiuosi neleisti padarams prie mūsų priartėti. Rėjui be abejonės atiteko sunkesnė užduotis - bandyti išvengti tiesioginio susidūrimo su jais. Reikėjo turėti nepaprastai akylią akį norint nuspėti padarų judėjimą po žeme ir neįvažiuoti jiems tiesiai į nasrus.

Man patogiai jau sėdint vaikinas ir vėl padidino greitį. Taip pat man aplink juosmenį apsiraizgė metalinis diržas, kuris tvirtai pririšo prie Rėjaus. Tokia apsauga tikrai netrukdys, kai mes šokinėsime nuo vieno smėlio kauburio ant kito. Abu buvome pasirengę šiam susidūrimui, todėl vyliausi, kad su saburromis pavyks susitvarkyti. Žinoma, aš tik vieną kartą buvau susidūrusi su tokiu padaru, ir to nebuvo įmanoma palyginti su tuo, kas nutiks netrukus. Tikrai ne kasdien atsiduri dykumoje pilnoje gigantiškų šliužų.

Netrukus nebegalėjome važiuoti tiesiai ir ėmėme vinguriuoti. Iš lėto pasitikėjimas mano akyse peraugo į siaubą. Pradžioje nelabai baiminausi kelių vis išnyrančių saburrų, jos nebuvo labai greitos ir po kelių minučių jau buvo gerokai atsilikusios. Bet rami buvau neilgai, nes dabar kas kelias sekundes pasirodydavo vis po naują padarą. Dabar žvelgiau į nerimstančią dykumą, kuri priminė užvirusi vandenį.

- O Dieve... - sumurmėjau, ošiantis triukšmas greitai prarijo mano žodžius.

Saburrų buvo daugybė, negalėjau jų suskaičiuoti, nes vargiai per maišatį atskyriau kur kurio padaro kūnas. Galbūt jų čia tebuvo tik dešimt ar dvidešimt... o gal ir dar daugiau. Mitresni šliužai iššokdavo aukščiau ir vėl sunirdavo į smėlį kaip gręžtuvai. Buvau taip susikoncentravusi į mus besivejančius padarus, jog nebekreipiau jokio dėmesio į besikratantį motociklą, kai šis nučiuoždavo su slystančia smėlio banga ar užvažiuodavo ant saburrų kiauto.

Vos per dešimt minučių jie ėmė lipti mums ant kulnų. Man pavyko sulaikyti kelis grobuonis, kurie grasino užvirsti ant mūsų. Dar nė karto sąmoningai nenaudojau tokio didelio energijos kiekio, tad negalėjau būti tikra, jog viskas pavyks taip, kaip tikėjausi. Visgi, kai kelias saburras nusviedžiau tolyn įsitikinau, kad galiu su tuo susitvarkyti. Jei tik jos priartės po vieną, o ne visos iš karto.

Po kurio laiko mano emocijos vėl susimaišė ir dabar į viską ėmiau žiūrėti kaip į žaidimą. Kartais pasirodydavo netgi kraupiai smagu mėginti tiems padarams sutrukdyti mus pasiekti. Pagauti energijos bangos jie keistai šniokšdami nuskriedavo tolyn, o atsipeikėję ir vėl suskubdavo sekti mums iš paskos. Išmėginau net šį tą naujo - sukūriau energijos sieną, kuri turėjo užblokuoti jiems kelią, tačiau manoji sukurta sieną nebuvo tokia gili ir tvirta. Trumpam stabtelėję saburros greitai prasilauždavo pro sukurtą barjerą it pro stiklą.