Prabudęs Kraujas

22 skyrius /Namai/

Nereikėjo daug laiko, kad įsitikinčiau, jog Urgatas buvo nepaprasto grožio miestas. Švarios pilkos gatvės, balti pastatai su spalvotų čerpių stogais, dideli langai atspindintys šviesą... Bet didžiausią įspūdį paliko vaikštinėjantys žmonės. Nors visų effigie išvaizda kažkuria dalimi atrodė paslaptinga, tačiau dabar visi prasilenkiantys žmonės rodėsi... linksmi ir gerai nusiteikę. Žinoma, mūsų būrelį jie nužvelgdavo smalsiai, tačiau netrukus vėl pasigirsdavo pašnekesiai ir juokas.

Atrodė, kad ore sklando aukso dulkės, tarsi pati miesto siela lengvai plėvesentų mums virš galvų. Keista, bet atsidūrusi čia jaučiausi visiškai ramiai, kažkodėl buvau užtikrinta, kad čia saugu ir man iš tiesų nebereikia niekur bėgti. Bet aš vis dar turėjau laikrodį ant riešo, kuris rodė aštuonias dienas. Nors nežinojau, kas nutiks, kai jis sutiksės, tačiau kad ir kas benutiktų, čia būdama niekam nepakenksiu.

Iva žingsniavo priekyje ir kol keliavome iki vietos, kurioje turėjome apsistoti, ranka mosikavo į pastatus.

- Mažoji biblioteka, tokių iš viso yra trys ir viena pagrindinė miesto centre. Štai ten -parduotuvių skveras, - parodė į atskirą gatvelę, kurioje tikrai buvo matyti ypatingai ryškių spalvų iškabos. – Galėsime ten apsilankyti kurią nors kitą dieną...

- O kur keliaujame dabar? – pasidomėjo Rėjus.

- Į miško rajoną – tai vieta, kur įkurdiname svečius. Beje, jis šalia upokšnio rajono, kuriame gyvenu, tad galėsi užsukti aplankyti, - mirktelėjo atsisukusi per petį.

Šioji Ivos pusė man nepatiko. Nors mačiau, kaip Rėjus užvertė akis išgirdęs šį jos pasiūlymą, tačiau buvo akivaizdu, kad jie turėjo kažkokią praeitį. Vaikinas taip man niekada ir nepasakė, kaip su ja susipažino, ji vis atsidurdavo mūsų akiratyje. Iš pradžių per šventę Ugos karalystėje, kai išdygo iš niekur norėdama perspėti... tada lenktynės ir dabar štai čia. Iš pradžių ji man siejosi su effigie, iš kurios galėjome išpešti atsakymus, o dabar ji man atrodė tik įkyri moteris kimbanti prie Rėjaus... Papurčiau galvą bandydama išblaškyti šias mintis, nes net neketinau gvildenti panašių spėliojimų.

Megan su Eronu keliavo atsilikę per kelis žingsnius, nors nekantravau iškamantinėti apie jų kelionę, tačiau neskubėjau pažerti klausimų. Draugai ėjo tyliai burkuodami, spėjau, kad Megan bandė apžavėti savo vyrą, nes pro akis tikrai nepraslydo tie trumpučiai meilūs prisilietimai. Šiek tiek jiems pavydėjau, nors ir neturėjau tam teisės. Jie man stengėsi padėti visomis išgalėmis ir jei ne jie, manęs tikrai čia nebūtų... tad kaip galėjau jiems pavydėti tų retų, intymių akimirkų, kai galėjo atsipalaiduoti ir mėgautis vienas kitu?

- Atsipalaiduok, - staiga pasigirdo tylus Enolo balsas. – Nebėra reikalo jaudintis... bent jau iki Aštuonių sūnų dienos.

- Hmm.... taip, kuri bus už aštuonių dienų. Kas tada manęs laukia? Kas bus, kai sutiksės šis laikrodis? – mostelėjau ranka.

Švytinčių skaičių nesimatė, nes riešą vis dar slėpė apyrankė. Visgi, nesiskubinau jos nusiimti, nors nebebuvo reikalo slėpti, tačiau nenorėjau matyti erzinančiai mažėjančio laiko.

- Prisimeni legendą?

- Aštuoni sūnų ar ne?

- Taip. Tą naktį gimė Arbitrium Animus. Tik nesakyk, kad apie tai negalvojai? – šyptelėjo.

Dėbtelėjau į šį jauną vyrą. Jis mane truputį hipnotizavo. Dar nebuvau tikra ar man tas jausmas patiko. Be to, jo draugijoje jaučiausi tokia... sava.

- Žinoma galvojau, - atsidusau. – Spėju, kad tada ji pasirodys visu gražumu, ar ne?

- Hmm....