Prabudęs Kraujas

8 skyrius /Naujas veidas/

Vieta į kurią atvežė Rėjus truputį baugino. Čia stūksantys namai atrodė vargingiau nei esantys miesto centre. O gal tiesiog tamsesni ir piktesni. Žmonės slankiojo besislėpdami šešėliuose, sulinkę ir susigūžę tarsi patys turėtų ką slėpti savo užanty. Kurį laiką ėjome pėsčiomis, laikiausi įsitvėrusi Rėjano rankos ir neketinau paleisti. Kažkodėl atrodė, kad jei paleisiu šis tamsus rajonas mane praris.

Eronas su Megan pasiliko prie automobilių, Rėjus prasitarė, kad jo pažįstamai gali nepatikti jei šis atsives per daug žmonių. Nenorėjom rizikuoti, jog man galinti padėti moteris užtrenktų duris mums prieš nosį, todėl į šį neplanuotą susitikimą susiruošėme tik mes.

- Turėsi luktelėti čia, - pasakė sustodamas prie namo kampo.

Išplėčiau akis, nenorėjau viena stoviniuoti kažkokiame skersgatvyje.

- Būsiu vos už kelių žingsnių, bet bus geriau pirma man pačiam su ja pasikalbėti... jeigu kartais ji nesutiktų, būtų gerai, kad tavęs nematytų.

Jis buvo teisus. Viskas saugumo sumetimais, todėl tik linktelėjau ir likau stovėti prie namo kampo. Visgi dėbtelėjau pro kampą, mačiau kaip Rėjus prisiartinęs prie vienų durų stiprokai pasiblendžia. Daugiau nespoksojau, nes bijojau būti pastebėta, tačiau ištempusi ausis klausiausi kiekvieno krepštelėjimo. Ilgai laukti nereikėjo, greitai pasigirdo atšaunamo užrakto garsas.

- Rėjau... – suskambo pakankamai džiugus moteriškas balsas. – Seniai nematytas.

- Taja... Man taip pat smagu tave matyti.

- Ir kokie vėjai atpūtė? Regis atrodai sveikas... rankos ir kojos vietoj, ausų netrūksta, akys taip pat spindi, - sukikeno. – Paprastai bėdai neprispyrus nesirodai.

- Pažysti mane kaip nuluptą, - burbtelėjo tarsi prasikaltęs. – Deja ir šįkart neklysti, tačiau pagalbos reikia ne man, o mano... draugei.

Kurį laiką nebuvo nieko girdėti. Ko gero jie kalbėjo vien žvilgsniais, kurie galėjo pasakyti daug daugiau nei žodžiai. Deja aš negalėjau žinoti kas laimėjo tą nebylią kovą.

- Kadangi tu čia stovi vienas, vadinasi tavo draugei reikalinga kitokia pagalba, nei įprasta... – pradėjo lėtai ir su pasikeitusiu balso tonu, dingo pradinis lengvumas.

- Taip ir mums reikalingas visiškas tavo diskretiškumas. Turėtum apsimesti, kad jos pas tave niekada nebuvo.

- Jei tai moteriški reikalai, nėštumas ar kažkas panašaus, - pradėjo atšiauriu tonu, - tuomet jokiu būdu...

- Ne, ne... tikrai ne, - tuoj pat pertraukė. – Tai su tuo visai nesusiję ir turėtum žinoti, kad tavęs tokio dalyko tikrai neprašyčiau.

Dar vienas tarpas sunkios tylos. Jaučiau kaip širdis nerimaudama vis labiau greitina tempą.

- Ji nėra sužeista ir tai net nelabai susiję su medicina... – pradėjo Rėjus. – Kol nesutikai negaliu per daug atskleisti, nes tai turi išlikti visiškoje paslaptyje. Bet tikiu, kad galėtum mums padėti. Žinai, kad skolingas niekada nelieku, o dabar labai dosniai tau atsilygintume... – bandė įkalbėti.

- Labai daug prašai... Nori kad sutikčiau padaryti tai, ko dar pati nežinau.

Atrodė, kad ši tyla užsitęsi per ilgai. Ėmiau svarstyti, kad moteris ko gero tiesiog apsisuko ir pradingo savo namuose. Visgi negirdėjau užsitrenkiančių durų garso. Galiausiai pasigirdo, kažkoks murmesys, kurio iš tiek toli nesugebėjau suprasti. Ir sugergždė durys. Stypsojau atsirėmusi nugara į sieną ir laukiau grįžtančio Rėjaus. Ir iš tiesų jis pasirodė netrukus.