Prabudęs Kraujas

6 skyrius/Ieškoma/

Iki šiol neįsivaizdavau kaip atrodė laisvieji miestai. Ko gero norėjau tikėti, kad jie bus panašūs į sumažintas karalystes, deja viskas čia atrodė visai ne taip. Nebuvo čia tvarkingų gatvių, vienodų pastatų ir prabangos. Viskas atrodė ganėtinai varganai, tačiau rodės, kad niekas nekreipia dėmesio į neišgrįstas gatves ir kreivus namų stogus. Visgi, čia lyg ir buvo kelios pagrindinės gatvės palei kurias spietėsi visi statiniai. Bent jau taip atrodė „Horidas" – miestas į kurį dabar atvykome.

Eronas sustabdė mašiną prie kelių kitų, čia lyg ir buvo tam tikra stovėjimo aikštelė. Susidomėjusi nužvelgiau transporto priemonės – du automobilius ir penkis motociklus. Šie buvo neįprastai spalvoti, tarsi sulipdyti iš kelių skirtingų transporto priemonių. Labiausiai dėmesį traukė išpaišyti kėbulai, milžiniški piešiniai raizgėsi neįprastai blizgėdami. Karalystėse tokių automobilių tikrai nepamatysi, jie visi privalėdavo būti vienodi, tik karalystei būdingų spalvų.

Kai išlipau laukan mano ausis iš karto užgulė triukšmas. Daugybę prekeivių siūlė savo prekes, o jų staliukai ir vežimaičiai buvo išsibarstę bet kur. Nemaniau, kad šiuose miestuose būna tiek daug žmonių. Ir jie taip pat atrodė tokie pat neįprasti, vieni pasidabinę prabangiais rūbais, kiti – lyg apsisukę skarmalais. Visi jie kažkur skubėjo su savo darbais ir niekas į nieką nekreipė dėmesio. Niekam nerūpėjo ir mūsų čia sustojusi grupelė.

- Manau galime čia pasilikti iki rytojaus, - pareiškė Rėjus, kai visi stabtelėjome aikštelės centre. – Prisipildysime degalų, nusipirksime maisto ir įsigysime kitų reikalingų daiktų... Taip pat galėsime permiegoti šiame viešbutyje ir tinkamai pailsėti, - mostelėjo ranka į mums už nugarų stovintį pastatą.

Visi atsisukome pasižiūrėti. Dviejų aukštų pailgas namas sukaltas iš lentų, dvivėrės paradinės durys, kurios buvo truputį suklypusios vos laikėsi ant vyrių, rudi dažai apsilupinėję dėl ko viskas atrodė dar varganiau.

- Greičiau landynė, o ne viešbutis, - atsiduso Megan. – tikiuosi jie bent turi šiltą vandenį...

- Turi, tik už kambarį su patogumais teks sumokėti daugiau, - patikino grįždamas prie automobilio ir išimdamas savo krepšį.

- Puiku, bent jau turime landynių žinovą... – atsiduso mergina tai pat nueidama pasiimti savo daiktų.

Eronas prie pavadžio prisegė Hamletą ir užsimetęs krepšį ant peties patraukė prie mūsų vadinamojo viešbučio. Pasiėmusi savo menkus daiktus nusekiau jiems iš paskos.

„Devynakė kryžkelė" skelbė iškaba virš durų pro kurias visi suėjome. Smalsiai apsižvalgiau, maloniai nustebau, jog viduje atrodė daug geriau nei iš lauko. Medinės grindys švarios, tiesiai prieš mus stovėjo aukštas baras prie kurio sėdėjo kaulėta it šapelis moteris. Ji buvo nenusakomo amžiaus, nors veide puikavosi tik kelios raukšlės, spėjau, jog ji tikrai ne pirmos jaunystės. Violetiniai pilkšvi plaukai susukti į aukštą šukuoseną, ausyse žibėjo masyvūs auskarai su spindinčiais melsvais akmenimis. Taip pat tarp lūpų buvo įspaustas storas cigaras.

Pamačiusi mus nustūmė į šalį vartytą storą žurnalą ir prisimerkusi visus mus nužvelgė. Išpūtė pro dantis debesį dūmų ir kaulėtais pirštais atitraukė cigarą nuo lūpų.

- Sveiki atvykę į „Devynakę kryžkelę", - pasveikino mus prarūkytų balsu. – Pageidausit kambarių?

- Taip, - beveik šūktelėjo Megan atsiremdama į stalviršį. – ir pačių geriausių.

- Mmm... aišku, - sumurmėjo moteriškė ir vėl prisitraukė savo sąsiuvinį. – Kiek kambarių?

- Du? – kilstelėjo antakį Megan ir dėbtelėjo į mus.