Prabudęs Kraujas

26 skyrius/Nakties išpažintys/

Gal valandą klaidžiojau po tuščias gatves ir tik klausiausi savo žingsnių keliamo triukšmo. Lioviausi bandyti sukontroliuoti savo jausmu ir leidau jiems vesti mane iš proto. Ėmiau svarstyti, kad galbūt protelis man pavažiuos daug greičiau, nei kad sulauksiu nelemtosios Aštuonių sūnų dienos... Kvailos sielos, taip greitai atėmė iš manęs menkutę viltį...

Jau buvau netoli savo namelio. Labai lėtai žingsniavau tarp medžių, rankoje laikiau batelius ir lengvai jais mosavau. Pėdomis jaučiau minkštutes samanas, kurios truputį kuteno, tačiau buvo malonu. Vėsuma jau buvo kaip reikiant pakandžiojusi mano kūną, kartas nuo karto šiek tiek suvirpėdavau, tačiau neįstengiau pasiskubinti. Atrodė, kad man patiko sau teikti fizinį skausmą...

- Kur, po velnių, tu buvai? – staiga išgirdau piktą niurzgimą atsklindantį iš tamsos.

Sustojusi apsižvalgiau ir netrukus pamačiau nuo vieno medžio kamieno atskylant šešėlį. Jis lėtai ėmė slinkti link manęs. Kadangi balsą pažinau, baimės nejutau. Tik širdyje labai nesmagiai sudūrė.

- Šen bei ten, - truktelėjau pečiu ir vėl sudrebėjau, nors bandžiau susiturėti.

- Ar tas tavo šunytis neturėtų tavęs saugoti? – vėl paklausė visai nelinksmai.

Beveik panorau nusišypsoti. Regis, Rėjų erzino Enolas ir tai atrodė juokinga. Ar jis jam pavydėjo? Slapta norėjau, kad taip ir būtų, tačiau protas sakė, kad tai kvaila...

- Ar laukei čia norėdamas pasikalbėti apie Enolą?

Rėjus jau buvo visai šalia, sustojo vos per žingsnį, todėl aiškiai įžvelgiau jo suirzusią veido išraišką. Ir jis buvo pasiutusiai gražus. Paskutiniu metu pernelyg dažnai ėmiau apie tai galvoti. Pastebėjau dalykus, kurių neturėjau pastebėti ir jaučiau tai, ko apskritai neturėjau mokėti jausti. Privalėjau kažką su tuo daryti.

- Žinoma, kad ne, - tarstelėjo atžariai. – Norėjau pasikalbėti apie tave.

Jis spoksojo į mane lygiai taip pat, kaip ir aš į jį. Stebėjau, kaip atsileidžia jo įsitempęs žandikaulis, o žvilgsnis sušvelnėja. Kaip gaila, kad šis vakaras prasidėjęs tokia pakilia gaida, turėjo nusiristi iki to...

- Tau nėra gerai... – sumurmėjo tyliai ir tai nebuvo klausimas.

Nudelbiau akis žemyn. Rėjanas jau pernelyg gerai mane žinojo ir mokėjo įžvelgti giliau nei jam derėjo. Nejaučiau didelio noro dabar su juo šnekėti, tuo labiau, kai nutuokiau, jog kalbės apie tai, ką sužinojo iš Ivos... Tačiau galbūt geriau dabar, nei rytoj prie visų. Galų gale, su Rėjumi viskas buvo šiek tiek kitaip...

Pajutau, kaip jo pirštai brūkštelėjo man per nuogą ranką.

- Dieve, tu visai sustirusi į ledą, - papriekaištavo ir sugniaužęs pirštus ėmė šildyti savo delnuose.

Ir vėl tik truktelėjau pečiais.

- Jei iš tiesų vis dar nori pasikalbėti, tada verčiau tai daryti viduje...

Ištraukiau rankas iš tokių maloniai šiltų delnų ir susiradau raktą sijono kišenėje. Kadangi kurį laiką stovėjau vietoje, kūnas tarsi apstingo, todėl nelabai vikriai nuslinkau iki namelio. Buvo kvaila save taip šaldyti, tačiau plaukiodama mintyse iš pradžių to net nepastebėjau, o dabar tikrai virtau ledo luitu.

Kai įžengiau vidun, nesiskubinau degti šviesos. Numetusi batelius į šalį nutipenau prie židinio. Ore vis dar galėjau užuosti įvairių priemonių kvapus, kuriuos ant manęs šlakstė ir tepė Adelina. Deja, gardus kvapas nešildė todėl pravėrusi židinio dureles ėmiau aplinkui ieškoti degtukų.