Prabudęs Kraujas

28 skyrius /Šešėlis/

Megan karaliavo svetainėje, visas nedidelis staliukas buvo nukrautas indais su maistu, kai kas net buvo išdėliota ant grindų. Kelios effigie patarnautojos kaip tik išeidinėjo iš namų, kai ant slenksčio pasirodžiau aš.

- Mirštu iš bado, - dūsavo Megan.

Eronas jau buvo prisikrovęs lėkštę įvairiausių gardumynų ir įsitaisęs ant sofos, dorojo juos net nepakeldamas galvos. Parklupau priešais stalą tarsi prieš altorių ir taip pat suskubau ką nors pasičiupti, nes nors maisto buvo daug, išsigandau, jog nieko nebegausiu.

- Ei, be manęs nepradėkit... - išgirdau Rėjaus balsą.

Vaikinas taip pat greit įsitaisė ant žemės man iš dešinės ir ėmė krautis lėkštę. Suviliotas gardžių kvapų atpėdino ir Hamletas. Šuva įsispraudė į tarpelį tarp manęs ir Rėjaus bei ėmė žvilgsniu sekioti į burną dedamus kąsnius. Nors dabar gyvūnas atrodė beveik didesnis už mane, visgi jis buvo deramai išauklėtas ir be leidimo nieko neėmė nuo stalo.

- Taigi... kaip, po galais, jūs atsidūrėte Urgate pirmiau mūsų? - paklausiau.

Bendromis jėgomis Divalai galiausiai papasakojo savo nuotykius, po mūsų išsiskyrimo. Kai mus užklupo viešbutyje, jie liko savo kambaryje, tačiau pakankamai ilgai turėjo ten kiurksoti, kol priklydusi gauja išsinešdino savais keliais. Nors jie ir gavo Rėjaus pranešimą, tačiau pažymėtos vietos surasti nepavyko. Jie klaidžiojo pakankamai ilgai, ir jau buvo praradę viltį mus surasti, kai visai netyčia peržengė laiko kilpą.

- Iš tiesų, tai padarė Hamletas... – nusijuokė Eronas. – Jis mums padėjo ieškoti jūsų pėdsakų, bet akivaizdžiai nuvedė į kitą pusę... Jis paprasčiausiai pabėgo, o kai ėmėme vytis, staiga išvydome, kaip jis netikėtai pradingo. Nusekėme iš paskos ir tereikėjo vos mirktelėti, kai atsidūrėme visai kitoje vietoje. Tai buvo labirintas, kurį privalėjome praeiti. O jo pabaigoje pamatėme duris už kurių ir buvo Urgatas.

- Ką? – žioptelėjo Rėjus. – Jums tereikėjo įveikti kvailą labirintą ir... viskas?

- Tas labirintas buvo suktas, - suskubo įsiterpti Megan, tarsi norėdama pasiaiškinti, kad viskas nebuvo taip lengva, kaip pasirodė iš pradžių. – Jo sienos vis pasikeisdavo ir buvo velniškai tamsu. Be to, visą laiką atrodė, kad kitoje pusėje kažkas bėgioja... Turbūt prabuvome jame įkalinti visą parą... Visgi, Eronas kažkaip sugebėjo apskaičiuoti, kurie keliai yra teisingi, tad galiausiai iš ten išsikrapštėme.

Nejučia susižvalgėme su Rėjumi.

- Ką? – burbtelėjau. – Tikrai to kelio neatsiminiau.

Jis kažką myktelėjo po nosimi ir susikišo gabalą sumuštinio į burną. Prisiminiau ką mums teko patirti, kol atkakome čia. Žinoma, jis galėjo mane kaltinti dėl visų tų ištikusių nelaimių, ir kad ko gero, pasirinkau vieną iš pavojingiausių kelių... Tačiau net dabar neįstengiau prisiminti kito kelio, apart to, kurį jau praėjome.

Žinoma, mes taip pat buvome priversti papasakoti savo nuotykius. Saburos, gorgo, krytis tuneliu ir nelemta laukimo stotele su marinomis... Apie tai girdėdami draugai pamiršo net valgyti, o jų akys vis plėtėsi ir plėtėsi. Tai tikrai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas ar klaidžiojimas kažkokiu tamsiu tuneliu...

- Na... - galiausiai atsiduso Megan. - Bani ir Dorė pasakojo, jog kiekvienas žmogus, kuris pirmą kartą ieško Urgato, privalo praeiti jam paskirtą kelią...

- Mm... man turbūt niekada nieko nebūna lengvo, - liūdnai šyptelėjau.

Kadangi buvau jau pasisotinusi, įsitaisiau šiek tiek tolėliau, kur man prie šono tuoj pat išsitempė Hamletas. Milžiniškas šuo atsivertė ant nugaros ir ėmė prašytis pilvo kasymo. Acor tikrai neapsidžiaugs, kai grįšiu pradvokusi šunimi. Nors, žinant šios katės principus, galbūt net nekreips į tai dėmesio...