Prabudęs Kraujas

37 skyrius/Aklavietė/

Įsibroviau į pirmus pasitaikiusius tuščius effigie namus. Pakako vos kelių minučių, jog susirasčiau bent kiek tinkančius drabužius ir apavą. Aplinkui vis dar buvo tylu, nesigirdėjo šmirinėjančių šešėlių, niekas neskalambijo pavojaus varpais. Jeigu man ir toliau šypsosis sėkmė gal netgi be didelio vargo įgyvendinsiu ir antrąją pabėgimo dalį. Man tereikėjo susirasti kokį nors atsiskyrusį effigie ir priversti jį mane perkelti už Urgato sienų.

Į lauką išslinkau atsargiai, besilaikydama medžių šešėlių ėmiau nardyti tarp pavienių namų. Kruopščiai paslėpiau savo raudonus plaukus po gobtuvu ir bandžiau pajusti ar aplinkui esama kokio nors žmogaus. Deja visi aplinkiniai namai rodėsi tušti, atsidususi patraukiau arčiau miesto centro. Tik kai jau išvydau Šiaurės menę, suvokiau, kad šis mano planas žlugs. Pati sau liūdnai šyptelėjau ir palikusi medžių prieglobstį nužingsniavau į gatvę.

Visur buvo tuščia, nors tokiu metu čia tikrai turėjo vaikštinėti ne vienas effigie. Treniruočių kompleksas ištuštėdavo tik vėlų vakarą, o dabar dar buvo tik pusiaudienis. Jie jau žinojo apie mano išsilaisvinimą, vadinasi Enolas atsipeikėjo pakankamai greitai.

Ėmiau žingsniuoti link centrinės aikštės. Mintyse ėmiau dėlioti kitą savo veiksmų planą. Didžiausia bėda buvo ta, kad be effigie pagalbos negalėjau apleisti Urgato. Taigi, bet kokia kaina turėjau gauti vieną iš tų effigie žmonių. Kelioms sekundėms pyktelėjau ant savęs, jog nepasinaudojau Enolu iki pat galo, tačiau abejojau ar jis būtų tiek ištvėręs... Dabar šis mano kilniaširdiškas gestas man galėjo kainuoti nemažai.

Buvau pasirengusi netikėtam puolimui, tačiau niekas kelio nepastojo. Kai priėjau aikštę atsidusau ir sustojau.

- Žinau... žinau... – pasakiau šiek tiek garsiau, apsisukau aplinkui įdėmiai nužvelgdama kiekvieną užkaborį. – Pasielgiau nedovanotinai, tačiau aš tikrai turėjau iš ten ištrūkti.

Vis dar lėtai sukausi aplinkui, tačiau nepavyko užfiksuoti nė menkiausio oro virptelėjimo. Jie visi slėpėsi. Turbūt galvojo, jog vos kuriam pasirodžius, nušluosiu jį nuo žemės paviršiaus.

- Nagi, kas nors, - pasakiau dar garsiau. – Šios padėties neišspręsime jei neturėsiu su kuo pasikalbėti, - nusijuokiau.

Effigie panaudojo savo keistąją magiją norėdami mane sugauti. Vos per kelias sekundes aplinkui mane atsirado bent tuzinas karių ir vieningai kažką sumurmėję paleido dūmų užkardą į mane. Apgaubiau save energijos burbulu, kol pilkšvoji masė nespėjo manęs paliesti. Stebėjau kaip jį atsimuša į nematomą sieną ir ima raitytis į šalis. Nesitikėjau, kad kažkas atsiras drauge su manimi burbule, todėl nespėjau pilnai išvengti smūgio į nugarą. Praradusi susitelkimą pradingo ir energijos užtvara.

Paskendau rūko migloje, jaučiau aplinkui vos kelioms sekundėms atsirandančius žmonių kūnus, tačiau nė vienas neužsibūdavo nė kiek ilgiau, kad spėčiau į kurį nors susitelkti. Paleidę savo ginklus į mane šie kaip mat išnykdavo ir atsidurdavo jau kitoje vietoje. Išvenginėjau atskriejančių spąstų greitai pasilenkdama atgal ar į priekį arba vos ne atsiguldama ant žemės. Mano kova priminė galynėjimąsį su vėju, o tai nejuokais erzino.

Tam kad sutelkčiau pakankamai energijos man prireikė kelių sekundžių, susilpnėjus mano gynybai pajutau kažką apsivejant aplink liemenį, kažkas aštraus įsikirto į dilbį.

Garsiai surikau ir dideliais rankų mostais švystelėjau energiją it milžiniškus botagus. Ji išsklaidė rūką ir nubloškė kelis žmonės, kurie buvo pernelyg arti.

- Gana! – sušukau piktai. – Nenoriu jūsų sužeisti, tačiau jei dar bent vienas prisiartinsite, už savo veiksmus neatsakau!

Jaučiau kaip dešinės rankos raumenys suspazmavę susitraukia, pirštai nevalingai susirietė. Greitai dėbtelėjusi pamačiau keistą įnagį įsmigusį į odą. Ant to daikto turbūt buvo kažkokios medžiagos, nes skausmas buvo labai neįprastas. O aš skausmo buvau iškentusi tikrai daug.