Prabudęs Kraujas

23 skyrius /Juodoji karalienė/

Žirklės, tarsi pašėlusi šokėja, sukosi man aplink galvą. Pasirodo, Adelina buvo visų galų meistrė, todėl, kai pasišovė mane apkirpti, nė kiek neprieštaravau. Visgi, plaukai kuokštais žemėn neskrido, mergina karpė tik galiukus, vis timptelėdavo sruogą po sruogos.

- Jūsų plaukų spalva nuostabi, - vis dūsavo. – Nedažnas turi tokį tamsų raudoną atspalvį.

Adelina kažkaip sugebėjo atsikratyti mano melsvo plaukų atspalvio, kuris jau buvo pradėjęs blėsti. Dabar vėl džiaugiausi savo natūralia raudona spalva.

- Kai baigsiu karpyti sruogas, plaukai bus dar labiau papurę... O, taip pat būtų smagu išskutinėti ornamentą nugaroje, kuris matytųsi, kai plaukus surištumėte...

- Galėtum juos nukirpti trumpai... – burbtelėjau. - Man tinka berniukiškas kirpimas.

- Nė už ką! Ilgi plaukai jus daro moteriškesnę, o su trumpa šukuosena, tik neįsižeiskite, tikrai atrodytumėte kaip berniukas.

- Žinau, - nusijuokiau. – tačiau man tai patikdavo. Tiesiog neturiu laiko tokiems dalykams.

Trumpai jai papasakojau, kaip kol dar buvau paprasta apsigimusi Alba be galių, apsimetinėdavau rūmų darbininku ir visur slankiodavau.

- Ak, jūsų gyvenimas buvo tok įdomus!

Pavarčiau akis. Akivaizdu, kad mano ir Adelinos suvokimas apie įdomų gyvenimai labai skyrėsi. Tai tikrai nebuvo įdomu. Greičiau nuobodu ir galutinai pakirsta nuobodulio griebdavausi visokių kvailysčių.

- Mm... kartais norėčiau grįžti į tas dienas ir, kad dabartinės griūties mano gyvenime nebūtų, - prisipažinau. – bet kažin ar tai būtų tinkama išeitis, ar ne?

- Tikrai... – tyliai nutęsė.

Sėdėjau minkštoje kėdėje ir žiopsojau per langą. Mačiau besidriekiančias žalių samanų kalveles ir tiesius, storus medžių kamienus. Į viršų besistiebiančios šakos kuteno dangų ir saulės diskas pamažu leidosi į jų glėbį. Tolumoje įžvelgiau kelių namelių kontūrus, kurie buvo beveik susilieję su bendru vaizdu. Jie buvo tamsūs, tad suabejojau ar juose kas nors gyvena.

Stebėjausi, kaip Adelina nepailso. Šokinėjo aplink mane tarsi mažytis paukštelis. Mergina prisigalvojo įvairiausių procedūrų, kurių niekada gyvenime nubuvau dariusi. Ji sutvarkė mano rankų ir kojų nagus, nudažė juos juoda spalva ir padabino blizgančiais akmenėliais. Susiraukusi į juos spoksojau. Mano rankos nebuvo dailios, beveik visada apibraižytos ar nusėtos mozolių. Visgi, šiai effigie beveik pavyko paslėpti visus trūkumus.

Raukytis vertė ir tai, kai nusičiupusi pincetą, vaško juosteles ir dar velniai žino ką, ji ėmė pešioti visus nepageidaujamus plaukelius. Iš pradžių net nenutuokiau, kad tokių turiu. Tačiau Adelina tarėsi žinanti geriau, tad tik pasimeldžiau mintyse, kad įsijautusi nepaliktų manęs visai be antakių. Nors prie skausmo buvau įpratusi, tačiau kiekvienas išrautas plaukelis vis tiek priversdavo krūptelėti. Kažin, ar Megan, Eronas ir Rėjus yra kankinami taip pat, kaip aš?

Adelina tikrai triūsė iš peties, stengdamasi mane paversti normaliu žmogumi. Ar bent jau ta mergina, kuri būtų verta ypatingosios viešnios titulo. Per vėlai susigriebiau, kad savo atsainumu turbūt šiek tiek įžeidžiau merginą. Neaikčiojau dėl papuoštų rankų, neskubėjau žvalgytis į veidrodį, kad pamatyti naują šukuoseną... O ji taip stengėsi ir bandė man įtikti.

- Tikrai nebūtina to daryti, - pasakiau jai, kai Adelina vis tapšnojo kempinėle man aplink kaklą ir krūtinę stengdamasi užmaskuoti visus didesnius ir mažesnius randelius. – vargu ar kas nors tai pastebės.