Prabudęs Kraujas

34 skyrius /Naujas kraujas

Nugara jaučiau kietas grindis. Jos buvo vėsios ir, rodės, traukė iš mano kūno karštį. Net jei būčiau norėjusi pakilti, nebūčiau įstengusi to padaryti. Ne vien dėl to, kad neturėjau nė lašelio jėgų, bet ir todėl, kad gliti masė, kuria buvau visa nuklota, mane tarsi priklijavo. Vos vos pakrutinau pirštus, jaučiau kaip jie slystelėjo marmuru it sutepti alyva.

Dilgčiojo kiekvieną odos lopinėlį, tarsi būčiau nusiplikiusi. Ne iš karto suvokiau tą tvinkčiojantį skausmą, ar tiesiog neatpažinau. Vos vos pramerkusi akis spoksojau į lubas nieko nematančiu žvilgsniu. Iš pradžių susitelkiau ties savo kvėpavimu. Ar aš kvėpavau? Nejaučiau oro plūstančio į plaučius. Tačiau krūtinė šiek tiek kilnojosi. Turbūt kvėpavau. Visgi dėl širdies nebuvau tokia tikra ar ji tikrai atliko savo darbą...

Kurį laiką galvoje nebuvo jokių minčių. Gulėjau tarsi tuščias indas. Galėjo praslinkti vos penkios minutės arba visa para. Nejaučiau jokio skirtumo. Iki to laiko, kai pasąmonę perskrodė pirmasis prisiminimų žaibas. Prisiminimas kelioms sekundėms užgniaužė gerklę, pirštai susirietė tarsi galėtų susmigti į grindis, o akys išsiplėtė. Tačiau tai tebuvo prisiminimas ir tikro skausmo iš tiesų nesukėlė. Kūnas vėl suglebo.

Kažkuriuo metu kažkoks pašalinis garsas prasibrovė iki manęs. Nebuvau tikra ar tai nebuvo dar vienas žybsnis. Nekreipdama dėmesio toliau nemirksėdama spoksojau į lubas. Kažkas vyko mano viduje. Tariausi jaučianti, kaip po dilgsinčia oda nuvilnija keistos bangos, tarsi sluoksniai apsisuka aplink kūną ir susigeria vidun. Sulig kiekviena tokia bangele pasijusdavau tvirčiau. Tarsi nebebūčiau tik bedvasis kiautas įstrigęs kažkokioje klampynėje.

Turbūt tai buvo galima pavadinti poilsiu. Buvo neįprasta, kai galvoje atsirado pirmoji mintis. Ir tai tebuvo vienintelis žodis: „Gyva". Aš buvau gyva. Vidurnaktį miriau, o dabar gyva. Lūpos lėtai iškreipė nedidelę šypseną.

Nuleidau sulipusias blakstienas ir vėl atmerkiau. Po kelių sekundžių vėl pakartojau judesį, tarsi prisimindama, kad turiu jį padaryti. Labai pamažu minčių galvoje radosi vis daugiau. Vargiai susigaudžiau iš kur jos plūdo. Vaizdinių kratiniai sukosi prieš akis. Prisiminiau, kad taip jau buvo. Būtent tie vaizdiniai kraustė mane iš proto. Jie kėlė skausmą ir plėšė mane į gabalus. Tačiau dabar jie tebuvo blyksniai ir galėjau pasirinkti, kuriuos peržiūrėti iš naujo, o kuriems leisti nuplasnoti tolyn.

Vaikydama vaizdinius galvoje pragulėjau dar nežinia kiek laiko.

*

Aš buvau alkana. Būtent šis pojūtis privertė mane atsipeikėti iš sąstingio ir pajudėti. Lėtai pasukiojau galvą ir pakrutinau kojas, tada pasirėmusi ant alkūnės sunkiai atsisėdau.

To buvo neįmanoma nepastebėti todėl pirmiausia ir krito į akis nors patalpoje ir vyravo tamsa. Visos grindys buvo padengtos tamsia, lipnia mase. Brūkštelėjau pirštais, jaučiau drėgmę ir nemalonų šaltį. Taip pat ore tvyrojo sunkus geležies kvapas, prie kurio jau buvau pripratusi. Kilstelėjau pirštus prie veido norėdama atidžiau pažiūrėti į tą telkšantį purvą, bet ir mano visos rankos buvo tuo pasidengę. Nužvelgiau save, kiek galėjau. Buvau visa apsiliejusi ta bjaurastim.

Pirštais ėmiau trinti savo plaštaką ieškodama švaresnio odos lopinėlio. Nubraukus tą glitimą išvydau paraudusią odą. Taip pat susivokiau, kad buvau nuoga. Atsargiai pirštais apvedžiau kaklą, atplėšiau kelias sulipusias plaukų sruogas, šios jau buvo spėjusios pridžiūti. Kai kyštelėjau liežuvį, pajutau sūrų skonį ant lūpų, kurio su niekuo negalėjai supainioti. Aš sėdėjau milžiniškoje kraujo baloje.

Buvo tamsu, pro langus sruvo tik keli pluošteliai mėnulio skleidžiamos šviesos, tačiau ir to užteko, kad suprasčiau jog visa patalpa taip subjaurota. Ant grindų pasidengęs kraujo sluoksnis buvo bent kelių milimetrų storio. Man labiau atsitiesus jutau kaip nugara nuteka kelios srovelės ir tekšteli į bendrą balą.